Siekiant suvaldyti šias rizikas TILS siūlo aiškiai apibrėžti, kokios procedūros numatytos darbotvarkei sudaryti, viešinti šias procedūras ir pačias darbotvarkes, taip pat nustatyti aiškią tvarką dėl darbotvarkių rengimo išimčių bei jų rengimo skubos tvarka.
Antras etapas – lyginamųjų vertinimų pateikimas
Šiame etape labiausiai paplitusios penkios rizikos:
• kai sprendimus priimantys asmenys pasiūlymus gali rengti remdamiesi siaurais įvairių interesų grupių ar asmenų interesais, kurie buvo aptarti neoficialių susitarimų metu;
• kai galimybės dalyvauti priimant sprendimus nėra lygios visiems;
• kai sprendimai pagrindžiami siaurais interesais, o ne kokybiškais nešališkais argumentais, viešuoju interesu;
• kai netiesiogiai daroma įtaka politikams ir valstybės tarnautojams;
• kai neatskleidžiami interesų konfliktai.
Minėtąsias rizikas siūloma suvaldyti įtraukiant gyventojus ir skirtingas interesų grupes į sprendimų priėmimą, rengiant viešas arba ekspertų konsultacijas. Taip pat siūloma skelbiant teisės aktų projekus viešinti ir pagrindžiančius dokumentus, kuriuose būtų aiškiai nurodoma, kokiais argumentais remiantis teikiami konkretūs teisėkūros pasiūlymai, pateikiamos kaštų ir naudos analizės. Svarbu turėti ir interesų konfliktų reguliavimo bei stebėsenos mechanizmus, taikyti elgesio kodeksus politikams ir valstybės tarnautojams, stebėti ir reguliuoti “besisukančių durų” praktiką. Kitas ne mažiau svarbus aspektas – paprasta ir aiški teisės aktų ir jų projektų duomenų bazė, lobistinės veiklos ir lobisto apibrėžimas ir viešai prieinamas lobistų registras (kartu su lobistinės veiklos ataskaitomis). Galiausiai, būtina viešinti oficialių susitikimų išklotines, susitikimų darbotvarkes.
Trečias etapas – sprendimo priėmimas, kai renkamasi iš kelių alternatyvų
Šiame etape egzistuoja šios rizikos:
• kai politikai gali būti papirkti arba netinkamai paveikti;
• kai gali būti neatsižvelgta į viešąjį interesą priimant sprendimą.
Egzistuoja trys pagrindiniai šių rizikų suvaldymo būdai: pirma, įrašai apie balsavimą visuose lygmenyse turėtų būti viešai prieinami. Antra, derėtų viešai publikuoti visus papildomus ir sprendimus pagrindžiančius dokumentus. Trečia, institucijos turėtų turėti pranešimo kanalus, kuriais žmonės konfidencialiai arba anonimiškai galėtų pranešti apie galimus korupcijos ar sukčiavimo atvejus.
Ketvirtas etapas – sprendimų įgyvendinimas
Šio etapo rizikos:
• kai priimtas sprendimas neįgyvendinamas dėl neteisėtos įtakos;
• kai sprendimas dėl tokios įtakos įgyvendinamas kitaip nei buvo numatyta.
Siekiant suvaldyti šias rizikas siūloma viešai skelbti sprendimų priėmėjų susitikimų dienotvarkes ir susitikimų turinio ataskaitas. Jei sprendimas įgyvendinamas kitaip nei planuota, svarbu viešinti konkrečius išsamius argumentus ir dokumentus, įrodančius, kad nukrypimas nuo originalaus sprendimo buvo būtinas.
Apie tai, kas lemia visų šių instrumentų efektyvumą, kviečiame skaityti čia (1,8 MB) (anglų k.).
