Beveik visuotinai pripažįstama, kad naujos informacijos skleidimo ir aptarimo priemonės sukuria neregėtas galimybes, bet ar tai vienija, ar skaido skaitytojus?
Apie pastarųjų dienų protestus Ispanijoje buvo madinga kalbėti vartojant trumpų interneto žinučių apsikeitimo platformos „Twitter“ žargoną „spanishrevolution“. Demonstracijų, kai kur pasibaigusių valdžios nuvertimu ar reformomis, banga Viduriniuose Rytuose taip pat buvo praminta socialinės žiniasklaidos revoliucija, nors pakilti prieš įgrisusią valdžią žmonės buvo kviečiami per amžius patikrintais būdais – po gyvenvietes lakstant šaukliams. Cituojant šaltinius apie JAV užsidariusių laikraščių skaičių, tradicinei žiniasklaidai prognozuojama niūri ateitis. Tačiau tuo pat metu naujosios žiniasklaidos kūrėjai skundžiasi, kad iš mėgstamo pomėgio anaiptol negali gyventi. Kur išbyra skaitytojų dėmesys ir žiniasklaidai skirtos lėšos?
„Transparency International“ kvietimu į Lietuvą atvykęs prancūzų žurnalistas Pierre’as Haski, su kolegomis iš Lietuvos diskutavęs apie socialinės žiniasklaidos atsakomybę ir aktualijas, mano, kad kalbėjimas, jog naujosios žiniasklaidos priemonės išstumia senąsias, juolab profesionaliąją žurnalistiką, yra nereikalingas ir netikslus. „Tinklaraštininkai turi būti vertinami pagal tai, kas yra, – tinklaraštininkai“, – įsitikinęs sėkmingo interneto naujienų kanalo – informacijos ir diskusijų portalo „Rue89.com“ bendraautoris. Anot jo, naujosios žiniasklaidos priemonės suteikia galimybę prieiti prie tokių šaltinių, kurių, dirbdama įprastais metodais, tradicinė žiniasklaida neatrastų. Pavyzdžiui, pradedančio mokytojo, rašančio portalui, įspūdžiai yra neįkainojamas šaltinis ne tik tiems, kurie nori išsamių žinių ir galimybės sekti, kaip vyksta švietimo procesas, bet ir kitiems mokytojams bei mokinių tėvams įsitraukti į diskusijas. Šie informacijos kūrėjai netampa žurnalistais vien dėl to, kad kuria informaciją. Profesionaliosios žiniasklaidos poreikis, anot P.Haski, yra kaip niekad didelis.
Buvęs laikraščio korespondentas, vėliau išleidęs knygą „Internetas ir Kinija“, mano, kad reaguoti į technologijų sukurtus pokyčius tradicinė žiniasklaida vis dėlto privalo. Anot jo, jeigu skaitytojai neturės galimybės sekti, kaip ateina informacija, ir dalyvauti ją kuriant, jei nebus skaidrumo, pristatant, kas remia ir kas kaip veikia žiniasklaidos priemonę, skaitytojai vis tiek kurs naujienas, bet už šios žiniasklaidos ribų. Tuo tarpu įsileisdama juos, žiniasklaidos priemonė gali galimus konfliktus aptarti „namuose“, net jei tenka diskutuoti nepatogiomis temomis, pvz., apie savo rėmėjus.
Galimybė greičiau ir interaktyviau rinkti informaciją, sieti turinį (įdėti nuorodų į nuotraukas, filmuotą medžiagą, kitų autorių nuomones), pataisyti informaciją, atėjus atnaujinimui, ir įtraukti skaitytojus į diskusijas – šios savybės yra laikomos vadinamosios naujosios žiniasklaidos stiprybėmis. Todėl šios žiniasklaidos rūšys (tinklaraščiai, trumpos interneto žinutės, forumai ir pan.) yra vadinamos socialine žiniasklaida – galutinis produktas kuriamas kolektyviai, o kaip toks jis padeda suburti tam tikrą bendruomenę. Pasak P.Haski, šiandieniniai skaitytojai tiki, kad svarbios naujienos juos pačios susiras: kas nors „įsegs“ naujieną į savo „Facebook“ profilį ar pasidalys ja forume.
Tačiau nereikia pamiršti: vienas bruožas, kurio naujoji žiniasklaida negali pakeisti, yra tradicinės žiniasklaidos „daiktiškumas“. Šlamantis laikraštis savaitgalį prie kavos, spalvingas žurnalas su TV programa ant staliuko, senovėje su savim nešioti, dabar – automobilyje įmontuojami radijo aparatai, galiausiai – irzliai, bet šiek tiek ir meiliai „juoda dėže“ vadinamas televizorius šią savybę turėjo. Tai, kad laikraščiu galima valyti langą, ant televizoriaus – išrikiuoti suvenyrus, radiją įsijungti laukiant transporto kamštyje, leido žiniasklaidos priemonėms daiktų pavidalu įsipinti į skaitytojų gyvenimą. Tokia žiniasklaida savaime prasminga laukiant eilėje prie gydytojo kabineto, traukinyje, skutant bulves… Naujosios žiniasklaidos suderinimas su kitais gyvenimo įpročiais, priešingai, prieinamas tik tiems, kurie gali sau leisti nusipirkti įmantrius įrenginius, per kuriuos naujienos ateina tiesiai į telefoną. Naujoji žiniasklaida, nors ir interaktyvi, dar nėra pritaikyta užsiėmusiems, po darbo pailsėti, bet kartu ir šį bei tą sužinoti norintiems žmonėms. Žinoma, galima kompiuterį naudoti kaip „tradicinį“ radijo aparatą ar televizorių, bet tokiu atveju tai būtų tradicinė žiniasklaida kitokiame aparate.
Visos žiniasklaidos priemonės svarsto, kaip geriausiai bendrauti su vartotojų srautu, kurio viena dalis – pavargę, atsipalaidavimo ieškantys žmonės, kita – nuobodžiaujantys. Profesionalus, sudėtingas turinys dažnai nedomina nei vienų, nei kitų, ir žiniasklaida skyla į dvi grupes. Vienoje pusėje yra „daiktiškieji“ kanalai: laikraščiai su paveiksliukais, kryžiažodžiais, TV programomis, receptais ir patarimų rinkiniais, kuriuos norisi išsikirpti ir pasidėti, vartyti, glamžyti, taip pat – televizija su savo margaspalviais šou, ir nieko neprarasi, jei tai žiūrėsi tarkuodamas sūrį ar išeisi trumpam išsivalyti dantų. Kitoje – „rimtoji“ žiniasklaida, kuri vis labiau keliasi į internetą, nes dėl ribotos auditorijos tai yra mažiausių sąnaudų reikalaujantis kanalas. Vis daugiau tokios žiniasklaidos vartotojų, daugelis kurių žinias pasiskaito ir užsienio šaltiniuose, nebevartoja masinės žiniasklaidos, taigi turi vis mažiau apie ką kalbėtis su ją vartojančiaisiais.
Daugybė užburtų ratų (tokių kaip turinys-skaitytojai-reklama-finansai, spaudimas teikti nemokamai – reklama – redakcinė nepriklausomybė) nesulaukia veiksmingo sprendimo nei jau ir Lietuvoje išpopuliarėjusiose socialinės žiniasklaidos konferencijose, nei diskusijų forumuose, nei profesionalų pasvarstymuose. Skaitytojai išties pajuto savo jėgą vertinti ir skleisti žinias, todėl virtualiojoje, „nedaiktiškoje“ žiniasklaidoje reikalaus sau tam tikro vaidmens, nuo kurio žiniasklaida gali nuostabiai praturtėti. Tačiau pirmiausia ji turės susitarti, kas yra etiškas komentaras, profesionalus žinių rinkimas ir skaidrus turinio valdymas.
Straipsnio autorė – Daiva Repečkaitė