Naujienų archyvas

TILS atstovo komentaras tinklaraščiui "Balsas.lt" apie priemones kovai su korupcija

Atgal
Meniu

TILS

Paskelbta birželio 06, 2011


Lietuvai reikia naujų priemonių kovai su politine korupcija, – mano tarptautinės organizacijos „Transparency International“ Lietuvos padalinio vadovas Sergejus Muravjovas.

Neseniai, komentuodamas tyrimą dėl garsiosios Viešųjų pirkimų tarnybos (VPT) vadovo Žydrūno Plytniko pažymoje nurodomų galimos korupcijos faktų, Specialiųjų tyrimų tarnybos vadovas Žymantas Pacevičius pareiškė, kad politikų pavardžių tyrimo akiratyje nebeliko. Ar tai reiškia, kad Lietuvoje nėra politinės korupcijos?

Sunku komentuoti konkrečiai šį atvejį, nes visų detalių nežinau, tačiau vien tas faktas, kad žiniasklaidai ir visuomenei toks klausimas kyla – iškalbingas. Patys valstybės tarnautojai, mūsų turimais duomenimis, nurodo, kad artimųjų ir giminių protegavimas, nepotizmas yra viena didžiausių problemų jų institucijoje. Prieš keletą metų atliktame tyrime patys verslininkai, kurie dalyvauja viešųjų pirkimų pagrindu organizuojamuose konkursuose, taip pat kalbėjo būtent apie politinį kišimąsi ir mėginimą daryti įtaką. Deja, Lietuvoje turime mažai rezonansinių antikorupcinių bylą, tad atvejis, kai VPT vadovas prabilo apie tokį dalyką, neturi būti paliktas be dėmesio. Akivaizdu, kad priemonės kovai su korupcija, tame tarpe politine, kurias dabar naudojame, yra nepakankamos ir neefektyvios. Pats laikas pagalvoti apie pranešėjų apsaugos mechanizmą, kurio ligi šiol neturime. Neretai vienintelis būdas sužinoti apie patį korupcijos faktą yra piliečių, dirbančių tam tikrose institucijose, pranešimai.

Bet čia susiduriama su keliomis problemomis. Vienas iš aukšto rango teisėjų man asmeniškai tvirtino daugiau neskambinsiąs pranešinėti apie kaimyno džipą, pastatytą ant žolės, nes iš pastarojo sulaukė skambučio su grasinimais ir įžeidinėjimais. Informaciją apie pranešėją ir jo telefono numerį pažeidėjas galėjo gauti tik policijoje. Teisėsauga ir teismais pasitiki itin mažai žmonių, o teistumas netrukdo net rinkimuose tikėtis sėkmės. Kaip paskatinti norą pranešti tokiomis sąlygomis?

Tas tiesa. Neseniai kaip tik pristatėme tyrimą apie tai, kaip veikia karštosios linijos Lietuvoje. Paaiškėjo, kad jų veikla neatitinka jokių standartų. Patys pareigūnai, aptarnaujantys linijas, kuriomis turėtų skambinti piliečiai, painiojasi net slaptumo ir konfidencialumo sąvokose – nesuvokdami, kad tam tikra informacija – kaip pranešusio apie pažeidimą asmens duomenys – negali patekti pažeidėjui. Pilietis, skambinantis tokia linija, neretai tikrai negali tikėtis nieko gero, nes jį pradedama terorizuoti. Realiai net garsusis „vieno langelio“ principas yra tik deklaruota fikcija, nes žmogus dažnai net karštąja linija paskambinęs esti siuntinėjamas per kelis numerius ir tai piliečių tikrai nemotyvuoja. Tiesa, yra ir gerų pavyzdžių. Čia turėčiau išskirti neblogus Valstybinės mokesčių inspekcijos pasiekimus.

Kita problema yra psichologinio ir etinio pobūdžio. Yra toks anekdotas apie šių dienų Pavliką Morozovą (sovietinio laikotarpio herojaus, kuris garbintas už tai, kad įskundė sovietams savo tėvą, – „Balsas.lt“), kai iš kabineto išėjęs mokesčių inspektorius jį ramina: „sumokėjo tavo tėvas mokesčius, sumokėjo. Eik namo.“ Lietuvos visuomenė dar nepamiršo komunistinės diktatūros laikotarpio, kai per skundikus vien už pažiūras nukentėdavo ir būdavo represuojama daugybė žmonių. Taigi – kada esi tiesiog negarbingas skundikas, o kada pilietiškas pranešėjas?

Manau, kad Lietuvos piliečiams Pavliko Morozovo sindromo reikia atsikratyti ir orientuotis į dabartinės visuomenės poreikius bei aktualijas. Vakaruose yra tvirta nuostata, kad pilietiška yra pranešti apie kažkokius atvejus tada, kai to reikalauja viešasis interesas, o ne tam, kad suvestum sąskaitas ar padarytum karjerą. Štai toks ir skirtumas. Australai pas save atliko tyrimą ir paaiškėjo, kad dažniausiai pranešti apie pažeidimus linkę gana gerai įsitvirtinę vidutinės grandies profesionalai, kurie nori ir toliau dirbti toje institucijoje ar įmonėje ir neturi baimės būti išvaryti. Norvegijoje prieš porą metų pranešę apie svarbius korupcinius atvejus žmonės turėjo didžiulį visuomenės ir žiniasklaidos palaikymą.

Ir visgi – koks Lietuvos visuomenėje būtų požiūris į keturiolikmetį, kuris pasiskųstų, kad tėvas davė kyšį kelių policininkui ar ima vokelius?

Į šitą klausimą atsakyti nėra paprasta. Neseniai dalyvavau vienoje diskusijoje, kur Švietimo ir mokslo ministerijos atstovai iš esmės pripažino, kad beveik neskiria dėmesio jaunimo švietimui šioje srityje. Daugelis moksleivių, kaip byloja tyrimai, patys būtų visai linkę spręsti iškylančias problemas duodami kyšį. Būtų svarbu, jei vaikai su tėvais gautų pagrindą aptarinėti vienokias ar kitokias situacijas, kai, pavyzdžiui, paperkamas kelių policininkas paleidžia vairuojantį tėvą. Būtų prasminga, jei kas nors motyvuotų vaiką domėtis – ką tokia situacija apskritai reiškia.

Kalbėjosi Tomas Čyvas



Daugiau apie mūsų veiklą

Politikos skaidrumas
Viešųjų finansų skaidrumas
Verslo skaidrumas
Žiniasklaidos skaidrumas
Antikorupcinis ugdymas
Dalyvaujamasis biudžetas
Transparency School