Didžiosios Britanijos universiteto London School of Economics medijų tyrimų centro POLIS direktorius Charlie Beckettas sako, kad interneto amžiuje žurnalistika praranda savo reikšmę. Atėjo laikas ją gelbėti. Kalbėjosi Džina Donauskaitė.
Savo knygoje „SuperMedia” jūs kalbate, kad didžiausias šių laikų uždavinys – išsaugoti žurnalistiką. Ar iš tiesų esama grėsmės jai išnykti?
Žurnalistikai visuomet esama grėsmės. Ypač tada, kai žurnalistai dirba gerai. Ji tampa galios šaltinių – verslo ar vyriausybės – spaudimo objektu. Šiandien esama grėsmės dar ir iš interneto. Pirmiausia pastebime, kad tradicinis žiniasklaidos verslo modelis internete nebeveikia. Nors internete nišinei auditorijai skirtos kokybiškos žinios, pavyzdžiui, „Financial Times“ ar „Economist“, eina kaip niekada puikiai, tradicinė reklama interneto žiniasklaidai neduoda tiek pelno, kiek anksčiau duodavo laikraščiams. Todėl esama grėsmės, kad kokybiškos naujienos, pavyzdžiui, įvedus interneto leidinių prenumeratą, gali tapti masiškai nebeprieinamos.
Iš interneto esama grėsmės dar ir dėl to, kad socialinės medijos yra daug įdomesnės nei tradicinė žurnalistika. Gali atsitikti taip, kad didelės medijų institucijos, skirtos gaminti ir platinti naujienas, taps nebereikalingos. Žinoma, jei senąsias medijas sugebėsime pakeisti naujosiomis taip, kad jos atliktų visuomenės informavimo funkciją, tai gal ir nebus visiškai blogas dalykas. Tačiau didžiausią susirūpinimą kelia tai, kad mes prarandame tradicinę žurnalistiką nepakeisdami jos naująja žurnalistika. Klaidinga būtų manyti, kad tai įvyks automatiškai: kad kartu su senųjų medijų nuosmukiu internete suklestės naujoji žurnalistika. Internetas yra tik platforma. O jei norime geros žurnalistikos, turime į ją investuoti. Kaip individai ir kaip visuomenė.
O gal visuomenė lygiai taip pat – ar net geriau – galėtų gyventi be tradicinės žurnalistikos ir tik su socialinėmis medijomis – tinklaraščiais, interneto forumais, socialiniais tinklais ir kt.?
Manau, kad tai klaidingas atskyrimas. Taip, aš galiu įsivaizduoti pasaulį, kuriame naujienų komunikacija yra kur kas labiau paremta tinkline sąveika, kur kas labiau politiškai aktyvi, pliurališka ir, tiesą pasakius, dėl to džiaugčiausi. Nemanau, kad naujienų monopolis arba tai, kad naujienos tampa priklausomos nuo kelių didelių institucijų, yra gerai. Nenorėčiau, kad naujienas kontroliuotų, pavyzdžiui, tik BBC ar Rupertas Murdochas. Man patiktų, kad kuo daugiau žmonių galėtų prisidėti prie žurnalistikos.
Jei kalbėtume apie politinę komunikaciją, pamatytume, kad tarp politikų ir žurnalistų visuomet būta flirto. Viena vertus, žurnalistai mėgo demaskuoti politikus, pateikti skandalingos informacijos apie politinę tikrovę, antra vertus, jie visuomet sukosi politikų sambūriuose. Dažnai jie tapdavo pernelyg malonūs politikams vien dėl to, kad iš jų tikėjosi gauti unikalios informacijos dar vienam žurnalistiniam pasakojimui. Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje žurnalistai niekuomet negvildendavo parlamentarų išlaidų temos. Nors jų auditorija nujautė, kad esama problemų, o tarp žurnalistų tai jau seniai buvo vieša paslaptis, jie nesivargino apie tai viešai kalbėti. Tik įsikišus vienam tinklaraštininkui, kuris gavo informacijos ir ją paskelbė, nepriklausomi žurnalistai ėmėsi detalesnių tyrimų. Bet būtent aktyvistai, o ne žurnalistai pirmieji į tai atkreipė dėmesį. Ir tada visi klausė: kodėl gi jūs anksčiau mums nieko nesakėte? Taip atsitiko dėl pernelyg šilto žurnalistų ir politikų santykio.
Taigi internete esančios socialinės medijos suteikia galimybę perlaužti tą santykį ir atverti jį kitoms perspektyvoms. Tačiau socialinių medijų bėda yra ta, kad, nors aktyvistų lygmeniu jos siūlo nepakartojamą įvairovę ir plačią pasirinkimo laisvę, kalbant apie garsius interneto prekių ženklus – „Google“ ar „Facebook“, socialinės medijos tampa dominuojamos; kuo aukščiau lipi – tuo mažiau pasirinkimo laisvės ten yra. Tad žurnalistika internete reikalinga, ji turėtų užtikrinti prieinamos ir patikimos informacijos įvairovę; internete turi būti institutas, kuris aktyviai įsitraukia į tiesos paieškas – kad ir kaip naiviai tai atrodytų.
Teigiate, kad tradicinė žurnalistika šiandien praranda reikšmę politinėje komunikacijoje – štai jūsų minėtasis tinklaraštininkas atliko darbą, kuris turėjo būti žurnalistų. Kaip žurnalistika galėtų vėl tapti svarbia politinės komunikacijos dalimi – ypač internete, kur socialinėmis medijomis gali manipuliuoti politinės partijos?
Mano požiūriu, naujomis sąlygomis dirbantys žurnalistai turėtų sujungti politikus ir jų rinkėjus kur kas aktyviau. Žurnalistų darbas yra medijuoti santykį tarp piliečių ir politikų, o ne būti „šitame santykyje“ – žurnalistai nebegali būti tingūs ir tik perduoti politikų artikuliuotas propagandines pozicijas ar informaciją apie jų veiklą. Pagaliau politikams to ir nebereikia, jie patys turi plačias galimybes apie save informuoti ir tiesiogiai pasiekti auditoriją. Žurnalistai turėtų pridėti vertės prie politinio informavimo: daugiau mąstyti apie tai, ko nori piliečiai, pateikti kritinės analizės ir tyrimų, kartais net užsiimti viešojo intereso kampanijomis.
Aš nesakau, kad tai padės atsikratyti korupcijos ar šališkumo žiniasklaidoje: kai kurie tyrėjai ir žurnalistai teigia, kad dėl to gali būti tik blogiau, bet manau, kad skaitmeniniame amžiuje išliks tik tie žurnalistai, kurie bus piliečių pusėje.
Didysis klausimas, kurį šiandien svarsto daugybė praktikų ir tyrėjų visame pasaulyje, yra, kaip tokią žurnalistiką internete išlaikyti – kaip finansuoti nepriklausomus žurnalistus ir redakcijas? Koks jūsų požiūris?
Žurnalistika visuomet turėjo ekonominių problemų, tačiau rinka rasdavo būdų, kaip ją finansuoti – per prenumeratas, reklamą, kryžminėmis subsidijomis (pavyzdžiui, kai pajamos už pramoginę televizijos laidą padengia analitinės savaitinės laidos patiriamus nuostolius). Manau, kad ir šįkart rinka atras būdų, kaip apmokėti naujienas.
Įtariu, kad komerciniame sektoriuje naujienos taps perkamo produktų paketo dalimi. Pavyzdžiui, pirkdami skaitmeninę palydovinę televiziją kaip paketo dalį gausite televizijos naujienas. Gali būti, kad naujienos bus parduodamos kartu su atostogomis, maisto prekėmis ar alumi.
Viešajame sektoriuje visuomeniniai transliuotojai turėtų išlikti. Labai svarbu, kad jie išliktų. Taip pat bus įdomu stebėti, kaip kitos organizacijos – nevyriausybininkai, universitetai ir net kompanijos – pasirenka remti naujienas, kurios, jų manymu, gali būti vertingos.
Būdų bus atrasta, tačiau tik tuomet, jei bus kuriamos žinios, kurias žmonės vertina ir kurios atitinka jų poreikius. Ir tik po to, kai žurnalistai parodys galį atliepti auditorijos poreikius, esama tikimybės atrasti būdų, kaip tai finansuoti. Neužtenka skaitytojams tiesiog pasakyti: mokėkite man, nes aš sakau, kad tai yra svarbu – reikia imtis veiklos.
Mokslininkas, daugiau kaip 20 metų tarptautinės žurnalistikos srityje BBC ir "Channel 4" dirbęs žurnalistas į Lietuvą buvo atvykęs "Transparency International" kvietimu.