Kartais reikalaujami kyšiai tampa tokie dideli, kad verslas tiesiog neįstengia jų sumokėti. Tai gali būti argumentas, priversiantis bendroves gerai pagalvoti apie korupcijos pasekmes.
Per sunkmetį kamuolį kontroliuoja valstybė.
Sunkmetis ir siekis išgyventi verslui kelia įvairių pagundų. Viena išgyvenimo strategijų – viešieji pirkimai, įvairūs valstybės institucijų organizuojami konkursai, kampanijos. Akivaizdu, kad dabar geriausiai gyvena tos bendrovės ir įmonės, kurios korupciniais ryšiais susisaistė su valstybe. Savo ruožtu tai suprato ir politikai bei valdininkai, kurie tuo sumaniai naudojasi. Įvairių formų korupcija nuo viršaus iki apačios persmelkė visą Lietuvos politinę sistemą, viešąjį sektorių ir didžiąją dalį verslo. Jos daroma žala sunkiai pamatuojama, nes trūksta objektyvių duomenų, bet, be abejonės, yra milžiniška – tiek materiali, tiek ir moralinė. Didžiausią korupcijos žalą tenka patirti eiliniams piliečiams ir sąžiningam verslui, nes jiems tenka visos su tuo susijusios išlaidos. Visų pirma – išlaikyti korumpuotą valdžią, nes asmeniniais interesais, pažintimis, kyšiais paremta ir išsikerojusi sistema naudinga tik joje esantiems politikams, valdininkams ir jų verslo partneriams. Korumpuotoje valstybėje nauda skiriama tik saviems, o visiems kitiems taikoma draudimų ir apribojimų našta. Korumpuota valdžia stabdo bet kokias reformas, naudingas visiems piliečiams ir verslui, nes tarnauja tik siauram žmonių ratui.
Apie tai Vidas Rachlevičius kalbasi su Liga Stafecka, „Transparency International Latvia“ politikos analitike.
* * *
– Sunkmetis pateikė įvairių vertybinių korekcijų, privertė į įvairius dalykus pažvelgti kitaip, pakeitė tam tikras nusistovėjusias tvarkas. Yra gerai žinoma tezė: kuo didesnis valstybinis sektorius, tuo didesnės galimybės korupcijai. Ir kuo valdžia labiau kišasi į ekonomiką, tuo palankesnės sąlygos sukuriamos korupcijai. Dabar Europoje daug kalbama apie didesnį valstybės vaidmenį ekonomikoje, didesnes jos reguliavimo galias. Ar tai korupcijai nebus naujas postūmis?
– Sutinku su teiginiu, kad kuo stipresnis vyriausybės kišimasis arba verslo sektoriaus reguliavimas, tuo labiau silpsta laisvoji rinka. Kai valdžia pradeda kištis į kasdienius verslo reikalus, verslas tampa labiau priklausomas nuo vyriausybės. Taigi tokiu atveju sąsaja yra labai stipri. Taip pat sutinku, kad kuo didesnis valstybinis sektorius ekonomikoje, tuo didesnė korupcijos rizika. Bet dabar yra nestandartinė situacija, visi išgyvename krizę. Tai reiškia, kad tokiais atvejais valstybės imasi daugiau iniciatyvų ir prisiskiria daugiau galių, kad galėtų išspręsti įvairias problemas. Bet riba, iki kurios valstybė gali kištis, yra labai subtili, todėl verslo bendruomenė turėtų atidžiai stebėti padėtį ir reikalui esant pasakyti – „jūs nuėjote per toli“. Manau, kad valstybė galėtų stipriau reguliuoti kelis monopolinius sektorius, bet apskritai esu laisvosios rinkos principų šalininkė ir manau, kad rinka pati gali išspręsti daugelį problemų. Valstybė turėtų galvoti ne tik apie intervenciją, bet ir apie tai, kaip protingai sutvarkyti verslo aplinką, mokesčius ir visas priemones, skatinančias ekonomikos augimą.
Planuojamas didesnis valstybės vaidmuo ekonomikoje yra labai svarbus klausimas ir jam reikia skirto daug dėmesio, reikia nuodugniai išsiaiškinti, kokią įtaką tai gali padaryti korupcijai.
– Lietuvoje, o turbūt ir kitose posovietinėse šalyse, vienas iš galingiausių korupcijos ir neskaidrių santykių stimuliatorių yra europiniai pinigai. Jie duoda daug naudos, tačiau taip pat iškreipia ir rinką bei konkurenciją joje. Bet Europos Komisija, taikydama standartines pinigų paskirstymo schemas, atrodo, apie tai nenori girdėti ir nelabai supranta problemos esmės. Ar, Jūsų nuomone, tie pinigai galėtų būti skirstomi kaip nors kitaip?
– Latvijoje turime dvi labai dideles problemas, spėju, kad ir Lietuvoje jos panašios. Pirmoji – neskaidrus europinių pinigų paskirstymas. Čia dažnai matomos politikų ir verslo sąsajos. Skaidrumo tikrai nepakanka. Formaliai skaidraus pinigų paskirstymo principai lyg ir egzistuoja, bet jie nėra pakankami. Taigi, pirma – skaidrumas.
Kita vertus, visas procesas turi būti maksimaliai viešas, atviras žiniasklaidai ir visuomenei, kad visi galėtų pamatyti, kaip ir kur yra leidžiami europiniai pinigai. Tačiau yra kitas labai svarbus aspektas, apie kurį mažai kalbama – koks tų pinigų panaudojimo efektyvumas ir kokių pasiekta rezultatų.
Dar viena problema – didžiulė biurokratija, skirstanti ES pinigus, ir jų administravimas. Štai Latvijoje, net jei pinigų ir yra, bendrovės negali jų gauti, nes biurokratija tai stabdo. Ši problema ypač aktuali dabar, per sunkmetį. Tačiau mes turime ir privalome europiniais pinigais pasinaudoti, kol yra galimybė, nes vėliau jų nebebus.
– Dažniausiai žmonės korupciją suvokia kaip paprastą kyšininkavimą. Nors apie tai puse lūpų kalba ir patys verslininkai, ir politikai, bent jau Lietuvoje nebuvo ir nėra išsamiai ištirti akivaizdūs aukščiausio lygmens korupcijos atvejai, kai įtakingas verslas perka įstatymus, poįstatyminius aktus, kitas protekcines priemones. Ar žinote bent vieną tokį pavyzdį aplinkinėse šalyse, kuris būtų buvęs ištirtas ir imtasi atitinkamų priemonių?
– Labai svarbus klausimas. Kartais sakoma, kad valstybė sugaunama arba paimama į nelaisvę. Tai – ne tik paprastas kyšio paėmimas ar apsikeitimas nelegaliomis paslaugomis, tokie dalykai griauna visą valstybės sistemą, pradedant įstatymais, rinkimais ir baigiant žiniasklaida bei teisingumu. Tai labai svarbus antikorupcinio darbo baras. Paprastas pilietis bet kurioje pasaulio šalyje kalba panašiai: „Parodykit man sugautą stambią žuvį, ir aš nustosiu duoti kyšius.“ Todėl tokie precedentai yra labai svarbūs ne tik organizacijoms, kovojančioms su korupcija, bet ir visuomenei. Latvijoje mes apie tai girdime itin daug gandų ir žmonės labai nori žinoti, ar tai yra tiesa. Tai – logiška ir suprantama. Buvo atvejis, susijęs su apgaule per rinkimus, – tas atvejis yra beveik ištirtas ir baigtas. Tai buvo rinkėjų balsų pirkimas per Jūrmalos mero rinkimus. Tame regione yra labai stiprūs verslo, ypač susijusio su nekilnojamuoju turtu, interesai. Byla buvo ištirta, nes žmogus, kuriam buvo pateikti kaltinimai, bendradarbiavo su teisėsauga. Pateiktos ir vėliau paskelbtos visų su tuo susijusių asmenų pokalbių telefonu išklotinės. Iš jų matyti, kad į tai buvo įsipainiojęs ir buvęs premjeras, ir ministras, kiti aukšti pareigūnai. Meras ir dar vienas asmuo dabar kali, kitas kaltinamasis pabėgo iš šalies ir iki šiol nėra surastas. Tai yra labai svarbus precedentas, nes jis buvo išaiškintas, ir visuomenei buvo atskleistas ne tik tas, kuris buvo atsakingas, bet kaip iš tikrųjų buvo daroma politika, kai verslas faktiškai organizavo rinkimus.
Tai tik vienas visiškai ištirtas atvejis, bet mes turime ir kitų, įstrigusių teismuose ir niekaip nesibaigiančių, nes kai turite reikalų su Latvijos oligarchais, besisamdančiais geriausius advokatus, procesai labai išsitempia. Tokiais atvejais keli prokurorai susiduria su armija geriausių ir brangiausiai mokamų advokatų. Todėl randasi didelė nelygybė: valstybė šiuo atveju yra silpnesnioji pusė, nes negali skirti tokių milžiniškų resursų.
Kita vertus, visuomenė dažnai linkusi užmerkti akis, nes vadovaujasi nuostata, kad kažkoks pareigūnas ar valdininkas gal ir padarė nusižengimą, bet jis taip pat nuveikė ir gerų darbų.
– Buitiniu lygmeniu pas mus taip kalbama apie buvusį Vilniaus merą. Žmonės sako: „Vogė, bet padarė daug gero miestui, o šitie tik plepa, vagia, bet nieko neveikia.“ Ir atrodo, kad viskuo nusivylusių žmonių, kurie, rinkdamiesi iš dviejų blogybių, pasirinktų pirmąjį variantą, nuolat daugėja.
– Latvijos visuomenės apklausos rodo, kad kitu premjeru gali tapti labai turtingas žmogus, vienas didžiausių šalies oligarchų, Ventspilio municipaliteto vadovas, kuriam iškeltos kelios bylos yra teismuose. Bet žmonės mano, kad jis yra geriausias kandidatas į premjero postą. Iš vienos pusės, visuomenė nori sąžiningesnės vyriausybės, kita vertus, jai nelabai rūpi kandidato sąžiningumas, jei jo ankstesni darbai yra matomi, o veikla davė neblogų rezultatų. Ventspilio municipalitetas, palyginti su kitais, išoriškai yra gražus pavyzdys, – viskas ten sutvarkyta, daug pastatyta. Tai yra jo darbo rezultatas, bet tik fasadas, o visuomenei nesvarbu, ką visa tai reiškia, kokiais metodais padaryta ir kokios gali būti pasekmės. Taigi, jei visuomenė yra pasirengusi tai toleruoti, nieko gero nebus. Proveržis įmanomas tik tokiu atveju, jei visuomenė į viską pažvelgs blaiviai ir pasakys „užteks“.
– Šių metų balandį daugiau kaip 50 užsienio bendrovių, dirbančių Rusijoje, pasirašė ketinimų protokolą, pagal kurį iš esmės atmetamos bet kokios korupcinės ir kyšininkavimo schemos. Tokių vietinių ir tarptautinių iniciatyvų yra ir daugiau, įvairiuose sektoriuose. Prieš kiek laiko kalbėjausi su didelės Lietuvos statybų bedrovės vadovu ir klausiau, kodėl jie nepaseka Davoso „Zero Tolerance Of Corruption“ iniciatyvomis ir panašiai nesusiorganizuoja Lietuvoje, ar jiems patinka visiems mokėti? Atsakymas buvo paprastas: „Tokiu atveju aš negalėčiau laiku įgyvendinti nė vieno projekto, o gal ir apskritai dirbti šioje rinkoje.“ Ko reikėtų, kad toks verslo sąjūdis prasidėtų ir ar apskritai tai įmanoma Lietuvoje ar Latvijoje?
– Tai labai sudėtingas klausimas. Tikiu, kad tai įmanoma, bet sulaužyti korumpuotą sistemą, prie kurios visi yra pripratę ir joje dirba, labai sunku. Sutinku, kad statybų sektorius yra itin specifinis. Lietuva ir Latvija yra mažos šalys, ir akivaizdu, kad čia viskas pasidalyta į įtakos sferas, todėl dauguma konkursų yra tik formalios procedūros, o visi žino, kad viskas yra nuspręsta iš anksto. Tai labai sunku pakeisti.
Latvijoje verslas apie korupciją kaip didelę problemą pradėjo kalbėti vos prieš kelerius metus. Kai rengėme viešas diskusijas apie korupciją privačiajame sektoriuje, buvo sunku rasti verslo atstovų, kurie sutiktų atvirai apie tai diskutuoti. Sutiko dalyvauti vienos tarptautinės bendrovės atstovė, bet ji pasakė „per daug“. Kiti to sektoriaus atstovai ją paragino užsičiaupti. Taigi paaiškėjo, kad verslas net nebuvo pasirengęs apie tai kalbėti. Kai dėl Latvijos, tai asocijuotų verslo struktūrų vadovai pradeda kalbėti apie korupciją ne kaip apie etikos klausimą, bei kaip apie didelį akmenį, kuris parištas verslui po kaklu ir labai apsunkina gyvenimą. Kartais reikalaujami kyšiai arba „otkatai“ tampa tokie dideli, kad verslas tiesiog neįstengia jų sumokėti. Tai gali būti vienas argumentų, priversiantis bendroves gerai pagalvoti apie korupcijos pasekmes.
Sunku tikėtis, kad pokomunistinėse šalyse atsirastų viena bendrovė, kuri garsiai pasakytų, jog nori būti skaidri, sąžininga, etiška ir to besąlygiškai laikytųsi. Pokyčiai įmanomi, jei taip mąstys ir elgsis didžioji dalis verslo, bet mažai tikėtina, kad taip gali atsitikti. Tam reikia daug metų. Pagrindinis dalykas yra tas, kad verslas turi suvokti ir įvertinti, kaip korupcija apsunkina jo gyvenimą. Viena bendrovė nieko nepadarys, – turėtų susikurti iniciatyvinė grupė, asociacija, kuri tai pradėtų daryti.
Latvijoje yra kai kurių antikorupcinio judėjimo požymių, tačiau tai daro tik didelių tarptautinių įmonių filialai, nes centriniai jų biurai dažnai nustato skaidrios veiklos taisykles – neduoti, neimti kyšių, nepriimti dovanų ir panašiai, bet tai vos keli pavieniai atvejai.
– Lietuvos verslo atstovų nuomonės dėl politinių partijų rėmimo skiriasi: vieni griežtai atsisako remti politikus, kiti tai daro visada, treti – kartais, ketvirti neturi nuomonės. Bet koks rėmimas, taip pat ir partijų, visuomet susijęs su tam tikru grįžtamuoju ryšiu. Ar partijų finansavimas vien iš valstybės biudžeto galėtų nors kiek praskaidrinti verslo ir politikų santykius?
– Viena iš pagrindinių skaidrios politikos sąlygų yra ta, kad partijų pajamos turi būti iš kuo įvairesnių šaltinių. Jos neturėtų būti priklausomos nuo vieno konkretaus šaltinio. Ypač pavojinga, kai partija tampa priklausoma nuo vieno ar kelių juridinių asmenų finansavimo. Tuomet nebegalime kalbėti apie tai, kad politinė partija atstovauja kokiai nors socialinei grupei – ji tiesiog dirba vienai įmonei ar bendrovei. Negaliu pateikti daug pavyzdžių, kad partijos būtų finansuojamos vien iš biudžeto. Dažniausiai jos finansuojamos iš įvairių šaltinių.
Tačiau pajamos yra tik vienas partijos gyvenimo aspektas. Manau, kad svarbiausias dalykas yra ne pajamos, o išlaidos. Kai partijoms leidžiama, prieš rinkimus jos gali ir siekia išleisti didžiules sumas didelio masto reklamos kampanijoms. Tai reiškia, kad jos tuo pasinaudos, nes politinė reklama veikia. O tam jos sieks gauti kuo daugiau pinigų. Didysis verslas neturėtų daryti įtakos partijoms, nors, suprantama, jų programos turi atspindėti tam tikrų visuomenės grupių interesus. Tai natūralu. Todėl čia yra gana sunku rasti išmintingą pusiausvyrą. Kita vertus, verslas niekada nebus visiškai atsiribojęs nuo politinių partijų, – tai būtų nesąmonė, – bet tie ryšiai turi būti labai skaidrūs ir subtilūs.
Taigi, jei partijos neturės kur išleisti didelių pinigų, joms jų ir nereikės. Latvijos pavyzdys rodo, kad mes žengėme ne iš tos pusės, nes pradėjome riboti partijų pajamas – pas mus juridiniai asmenys negali aukoti partijoms, tačiau partijos rado daug būdų, kaip tuos apribojimus apeiti. Štai matome, kad įvairių bendrovių esami ar buvę vadovai aukoja maksimalias leistinas sumas. Ką tai reiškia, supranta visi. Kita vertus, juridiniai asmenys už partijų reklamą tiesiogiai sumoka reklamos agentūroms ar žiniasklaidai. Taigi tokioje sistemoje vis dar daug landų, bet manau, kad uždrausdami aukoti juridiniams asmenims, žengėme pirmąjį teisingą žingsnį.
Kitas svarbus dalykas – sukurti skaidrią lobizmo sistemą, o aukos partijoms neturėtų būti viena lobizmo formų. Verslui turi būti atvertos kitos durys, kad jis galėtų atvirai kalbėtis su politikais. Tai turi būti daroma viešai, kad visuomenė žinotų, kaip tai buvo padaryta, kas inicijavo ir kokiais argumentais remiantis buvo priimti sprendimai. O kai visa tai prasideda partijų kasose, iškyla daug abejonių dėl partijų ir aukotojų sąžiningumo. Demokratijai būtų sveika, jei partijų biudžetai labiausiai pasipildytų smulkių privačių aukotojų pinigais. Tada būtų aišku, kas ir kiek tą partiją paliko bei kam ji atstovauja.
– Apie verslo santykius su politinėmis partijomis daug pasako aukotojų sąrašai. Lietuvoje turime kelias stambias įmones ir verslo grupes, kurios prieš kiekvienus rinkimus remia ne vieną kurią nors partiją, bet potencialius laimėtojus arba visas didžiąsias partijas. Tai rodo, kad remiamos ne idėjos, ne partijų programos, o tai yra savotiška investicija, tikintis iš jos atitinkamos grąžos. Ar Latvijoje ir kitose šalyse taip pat yra tokių pavyzdžių ir kaip jie turėtų būti vertinami?
– Tokie pavyzdžiai rodo, kad verslas, vaizdžiai tariant, savotiškai įvairina riziką. Bet visuomenei labai svarbu sekti ir stebėti, kaip ir kokie sprendimai priimami paskui. Visa tai turi būti aptariama viešai. Kita vertus, paprastiems piliečiams kartais būna sunku susigaudyti, kas vyksta, suprasti tikruosius spendimų priėmimų motyvus bei galimas kapitalo ir verslo sąsajas. Čia visuomenei į pagalbą turi ateiti ekspertai, kurie tai išaiškintų. Šiuo atveju veiksmingiausias vaistas – plati visuomeninė diskusija, visuomeninis interesas. Tokiais atvejais, kai sprendimai priimami kurios nors verslo grupės naudai, neturėtų tylėti ir likęs verslas, nes jis yra nukentėjusioji pusė. Kitaip mes suskirstysime valstybę į savotiškas įtakos zonas su griežtomis ribomis. Ir jei nebus jokios visuomenės ar verslo bendruomenės reakcijos, tai bus aiškus signalas, kaip reikia tvarkyti savo reikalus. Kita vertus, būtina panaudoti ir visus institucinius instrumentus, kad tai būtų sustabdyta.
– Norėčiau išgirsti nuomonę iš šalies. Prieš Lietuvos Seimo rinkimus ypač daug statybos bendrovių finansiškai rėmė politines partijas, laikytas potencialiomis laimėtojomis. Tarp jų buvo pastebima dosni bendrovė X. Per rinkimų kampaniją kalbėta, kad pastatų atnaujinimas (renovacija) gali būti instrumentas, padėsiantis gaivinti visą ekonomiką, ir tam bus skirtas ne vienas milijardas litų. Formuojant naują Vyriausybę, ministerijai, kuri administruos tuos atnaujinimui investuojamus milijardus, skiriamas tos bendrovės X generalinis direktorius. Ar tai, Jūsų nuomone, reiškia, kad jis tiesiog nusipirko ministro portfelį ir kaip tokiais atvejais elgiamasi civilizuotoje valstybėje?
– Yra ne vienas pavyzdys, kai dideli partijų rėmėjai tampa vyriausybių nariais. Tai yra politinės kultūros klausimas. Jei visuomenė su tuo susitaiko, tai ir vyksta. Jei visuomenės nuostatos būtų kitos, tai neįvyktų, ir jam būtų sunku gyventi bei plėtoti verslą šioje šalyje. O kai jis nemato rizikos savo ateičiai, tada savęs klausia: „O kodėl aš neturėčiau taip daryti?“ Bet visuomenė ir žiniasklaida turėtų akylai sekti kiekvieną tokio žmogaus žingsnį, kiekvieną veiksmą ir neleisti plėtoti asmeninio verslo, sėdint valstybės tarnautojo kėdėje.
– Įsivaizduokime, kad esate verslo konsultantė ir Jūsų prašo patarti, kaip elgtis. Štai klausimas: sunkmetis daugeliui bendrovių yra negailestingas, kai kam tai yra gyvybės ar mirties klausimas. Dažnai sakoma, kad svarbiausias veiksnys, lemiantis verslo atsparumą korupcinėms pagundoms, yra stipri korporacinė kultūra ir vertybės. Ar to pakanka, kad sunkiu metu išliktum sąžiningas?
– Suprantama, dabar privatusis sektorius siekia gauti kuo daugiau valstybinių užsakymų, nes jis žino, kad per krizę tai yra labai aiškus būdas, kaip uždirbti pinigų. Kalbant sporto terminais, kamuolį dabar kontroliuoja valstybė, bet verslas turi laikytis atokiau, nors daug bendrovių, siekdamos išgyventi, susigundo neskaidriais sandoriais.
Per krizę labai didelė atsakomybė tenka viešųjų pirkimų sektoriui, nes tos pajamos yra labai nuspėjamos ir prognozuojamos. Tai reiškia, kad tu uždirbi ir nerizikuoji. Bet korupcijos rizika čia labai išauga.
Plačiąja prasme, pirmiausia didelio ar mažo verslo savininkas, bendrovės vadovas turi suprasti ir pats sau atsakyti, ką jam reiškia reputacija, kam to sąžiningumo jam reikia, turi savęs klausti, ar jam rūpi vienadienė nauda, ar jis nori išlikti savame sektoriuje ilgam, kokie tikrieji jo tikslai ir strategija. Aš labai aktyviai kalbėčiausi su partneriais ir kolegomis, konkurentais, kuriuos raginčiau būti sąžiningiems. Iš pradžių bus sunku, bet vėliau tai suteiks tikrai daug privalumų. Reikia mąstyti sistemiškai ir atsakyti į svarbiausią klausimą: ar nori trumpalaikės naudos ir būti priklausomas nuo valdininkų ar politikų, ar nori gyventi ilgai ir žaisti pagal aiškias konkurencingos rinkos taisykles.
Nors jei dirbčiau kokioje nors bendrovėje ir dabar pateikčiau tokias rekomendacijas, mane turbūt atleistų.
– Vienas pagrindinių antikorupcinių vaistų ir instrumentų yra viešumas. Tačiau mūsų visuomenė, manydama, kad kitaip būti ir negali, pasižymi labai dideliu pakantumu ir tolerancija korupcijai. Kokia galėtų būti išeitis?
– Viena priežasčių, kodėl žmonės toleruoja korupciją, yra ta, kad jie nemato tikrųjų jos pasekmių. Matydami gražų miestą, gerą mokyklą ar ligoninę, jie nesuvokia viso to kainos ir nesupranta, ką jie dėl to prarado ir kas iš to gerai, bet neskaidriai uždirbo. Korupcijos pasekmes nėra taip lengva pamatyti, taip pat ir įvardyti konkrečius skaičius. Dauguma mato tik „teigiamas“ jos puses: daviau kyšį policininkui, išsisukau nuo baudos, sumokėjau daktarui, mane geriau „pagydė“. Bet tokiais atvejais nukenčia ir patys kyšio davėjai: į kelių remonto fondus surenkama mažiau pinigų, žlugdoma sveikatos apsaugos sistema. O kai kokia nors bendrovė ar verslo grupė nusiperka įstatymą, nereikia manyti, kad tai yra išskirtinis atvejis, susijęs tik su ta bendrove. Tai griauna visą teisingumą ir pačią valstybę.
Klasikinis politinės korupcijos pavyzdys
Milijonų vertės universitetų reitingavimo konkursą laimėjusiam Demokratinės politikos institutui (DPI), įkurtam parlamentaro Manto Adomėno, kelią į sėkmę tiesė švietimo ir mokslo ministro Gintaro Steponavičiaus visuomeninis patarėjas Paulius Subačius.
Paaiškėjus, kad DPI laimėjo 2,5 mln. Lt vertės Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) skelbtą konkursą nacionalinei aukštųjų mokyklų reitingavimo sistemai sukurti, mažai kas abejojo, kad tai lėmė dabartinis institutą įsteigusio Seimo nario, įtakingo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų veikėjo Adomėno statusas. Tačiau už sėkmę per konkursą DPI, matyt, galėtų padėkoti ir šio parlamentaro bičiuliui Subačiui, konsultuojančiam pinigus skirstančios ministerijos vadovą liberalą Steponavičių.
Šis aukštųjų mokyklų reitingavimo konkursas vertinamas kaip klasikinis politinės korupcijos pavyzdys.
Partijoms – mokesčių mokėtojų milijonai
Nuo 2000 metų politinėms partijoms iš biudžeto sumokėta daugiau nei 70 mln. Lt. Suvestinę, kurioje pateikti duomenys apie partijoms skirtas valstybės biudžeto dotacijas, paskelbė Vyriausioji rinkimų komisija (VRK).
Pirmą kartą valstybės biudžeto dotacijos politinėms partijoms buvo skirtos 2000 metais – 980 tūkst. Lt. 2001 metais partijoms buvo skirta 524 tūkst. Lt dotacijų, 2002 ir 2003 metais dotacijos siekė po 483 tūkst. Lt.
Nuo 2004-ųjų dotacijos jau siekė milijonines sumas – tąmet partijoms buvo paskirstyta 6 mln., 2005 metais – 3 mln. Lt.
2006 metais partijoms paskirstyta 10 mln. Lt dotacijų, 2007 metais – 15 mln. Lt, 2008 metais – iki šiol didžiausia 20 mln. Lt suma.
2009 metais dotacijos partijoms sumažėjo iki 12 mln. 410 tūkst. Lt, o 2010-iesiems numatyta 5 mln. 498 tūkst. Lt.
Dar partijos per minimą laikotarpį, nuo 2000-ųjų, yra gavusios 1,6 mln. Lt kompensacijų už išlaidas per 2004 metų Seimo rinkimus.
Kiek bus skiriama dotacijų partijoms, nustatoma kasmet tvirtinant valstybės biudžetą.
Ką liudija aukotojų sąrašai
Vyriausybė kalbėjo, kad ekonomikos gelbėjimo ratas – 4–5 mlrd. Lt pastatams renovuoti. Kodėl tiek daug pinigų vienaip ar kitaip ketinta skirti su statybomis ir nekilnojamuoju turtu susijusioms bendrovėms? Atsakymas – partijų aukotojų sąrašuose: iš viso valdančiosiomis partijoms per kelerius metus (išskyrus tik prieš Seimo rinkimus susikūrusią TTP) su statybomis susijusios bendrovės, Vyriausiosios rinkimų komisijos duomenimis, skyrė 2 329 000 Lt paramos.
Pastarųjų Seimo rinkimų išvakarėse politikams dosni buvo bendrovė „Merko statyba“ ir jos generalinis direktorius Gediminas Kazlauskas. Jis vadovauja Aplinkos ministerijai, kuri ir turėjo administruoti visą renovacijos programą, bet ji, paties ministro žodžiais, patyrė fiasko.
Juodosios partijų kasos – ir Prancūzijoje
Viena iš viešų Lietuvos, taip pat ir kitų šalių paslapčių – juodosios partijų buhalterijos. Prancūzijoje pradėtas tyrimas, kai prabilo buvusi turtingiausios šalies moters, milijardierės ir „L’Oreal“ savininkės Liliane Bettencourt buhalterė Claire Thibout. Ji teigė padėjusi perduoti 150 tūkst. EUR Nicolas Sarkozy prezidento rinkimų kampanijai 2007 metais. Sarkozy atmetė šiuos teiginius ir pavadino juos „šmeižtu“.
Kaip teigiama, minėtoji suma buvo perduota Ericui Woerthui, kuris vadovavo Sarkozy rinkimų kampanijai. Woerthas, kuris kaltinimus neigia, dabar Sarkozy vyriausybėje užima darbo ministro postą ir vadovauja pensijų reformai.
Visų valstybių – tiek skaidriausių, tiek korumpuotų – verslininkai linkę duoti kyšius, jei tai padeda pasiekti rezultatų.
Politinė ir verslo kultūra – palanki korupcijai
Žvelgiant į politinių partijų ir verslo ryšius matyti, kad esminis veiksnys, lemiantis, kiek verslas gali būti pajėgus paveikti politinius sprendimus, yra politinė kultūra, kuri savo ruožtu priklauso nuo šalyje susiformavusių socialinių ir ekonominių sąlygų: kuo šalyje didesnė turtinė nelygybė, socialiniai skirtumai, nedarbo lygis ir ryškesnė socialinė hierarchija (galios asimetrija tarp atskirų visuomenės grupių), tuo didesnė tikimybė, kad valstybėje vyraus išgyvenimo vertybės, dėl kurių formuosis korupciniai tinklai, kurie yra vienas iš prisitaikymo būdų, padedantis išlikti ir kilti socialinės hierarchijos laiptais.