Opozicinio Maskvos laikraščio „Novaja gazeta” žurnalistinių tyrimų skyriaus vadovas Romanas Šleinovas nesitiki greitų permainų Rusijoje. Stanislovo Kairio pokalbis.
– Tiesą sakant, kaskart, kai išgirsti eilinį pasakojimą iš pirmų lūpų apie nepavydėtiną nepriklausomos žurnalistikos padėtį Rusijoje, apie neregėtų mastų korupciją, apie visokeriopai varžomas žmogaus teises, nelabai ką gali paklausti: bet koks klausimas jums, opozicinio Maskvos laikraščio “Novaja gazeta” darbuotojui, gali pasirodyti naivus. O kaip jūs pats įsivaizduojate, ar greitai mes susitikę galėsime kalbėtis apsieidami be retorinių klausimų?
– Na, aš niekada nebuvau praradęs vilties. Ir dabar tikiu, kad kritiškai mąstančių žmonių Rusijoje ilgainiui daugės. Ne visuomet jų bus tik tie keli procentai, kaip yra dabar.
– Deja, pastaruoju metu daug kas pastebi tokių žmonių net mažėjant…
– Taip, dabar padėtis sudėtinga. Tačiau opozicinių nuotaikų augimas neišvengiamas. Ir pirmiausia dėl objektyvių ekonomikos poreikių. Normalūs Rusijos verslininkai jau dabar supranta, kad be rimtų permainų valstybėje neįmanomas joks perspektyvus verslas.
– Kodėl neįmanomas? Neužtenka skelbti savo lojalumą dabartinei valdžiai, kad būtum ramus dėl savo ir savo vaikų ateities?
– Ne, neužtenka. Štai „Russneft” savininkas Michailas Gucerijevas buvo lojalus, o kur jis dabar? Ir kas atsitiko jo kompanijai? Gucerijevą persekioja Rusijos prokurorai, o jo verslą valdo kiti, dar lojalesni. Kol kas valdo. O neseniai pagarsėjęs verslininkas Jevgenijus Čičvarkinas? Sukūrė itin sėkmingą mobiliųjų telefonų ir jų priedų prekybos verslą, niekam iš politikų, atrodo, skersai kelio nestojo, tačiau buvo priverstas drauge su kompanionu visą milžinišką prekybos tinklą pusvelčiui parduoti vien dėl to, kad nenorėjo dalytis pelno su valdžia.
Dabar jis – pabėgėlis Didžiojoje Britanijoje, nes jam be jokių įrodymų inkriminuojamas sunkus nusikaltimas. Tokia padėtis negali trukti be galo. Tuo labiau kad ramybės neturi bet kokio masto verslas. Ne dėl to, kad būtų kaip nors ypač nesąžiningas. Greičiau atvirkščiai – būtent nenoras taip dirbti yra labai rizikingas pasirinkimas.
– Tačiau dabar yra verslo korporacijų, kurios sėkmingai naudojasi padėtimi. Pavyzdžiui, “Gazpromas”, susiruošęs pačiame Peterburgo centre statyti vos ne puskilometrinį dangoraižį. O juk tai ne kas kita kaip valdžios palaiminta ir visiems atvirai rodoma antiįstatyminė veikla.
– „Gazpromo” bokštas Peterburge – tik visiškai nedidelis išsišokimas. To projekto gal net nepavyks įgyvendinti.
– O Sočio olimpinio komplekso statyba? Vargu ar tai smulkmena.
– Taip, Nacionalinio projekto rangą turintis investicijų planas ir jo mastai išties nemenki. Milžiniškos lėšos bus pasiskirstytos nebūtinai už atliktus darbus. Tai jau yra buvę ne kartą – į eilinį projektą mesti resursai galų gale didesniais ar mažesniais gabalais ištampomi po tamsias kertes.
– Bet žmonės tai mato. Ir nuo to kenčia.
– Žmonėms diegiama mintis, kad su korupcija rimčiau bus kovojama ateityje, o dabar atseit svarbu bent sužiūrėti, kad nors kas valstybėje būtų apskritai sukuriama, kad vogdami valdininkai šį tą dar ir piliečiams duotų. Tai, kad užsienio kompanijos tokiomis sąlygomis vengia investuoti Rusijoje, mažai ką tedomina.
– Gal toks masinis Rusijos rinkos ignoravimas jai būtų tik į naudą? Gal valdžia pagaliau atsikvošėtų ir imtųsi priemonių prieš žaidimus be taisyklių? Ar Rusijoje tokia logika negalioja?
– Nemanau. Kol kas užsienio verslininkai dirbdami Rusijoje tiesiog turi blaiviai įvertinti rizikos kainą.
– Tačiau jūs, jeigu teisingai suprantu, laikotės nuomonės, kad Rusijoje artimiausiu metu nėra ko tikėtis jokių reikšmingų politinių permainų, jokių pastebimų rokiruočių politiniame elite?
– Tikiu, kad pas mus įmanoma tik lėta evoliucija. Kaip tai vyko Vakarų šalyse prieš daug dešimtmečių.
– Bet Vakarų evoliucija socialinės valstybės ir pagarbos žmogaus teisėms link nemaža, o gal net ir lemiama dalimi buvo paskatinta vis stiprėjančios pilietinės visuomenės. Tuo tarpu Rusijoje pastaruoju metu pilietinės visuomenės stiprėjimo nematyti.
– Na, kai valdžia priima tiesiogiai žmonių interesams prieštaraujančius sprendimus, piliečiai savo teises gina. Pastaraisiais metais buvo ne vienas toks masinio pasipriešinimo atvejis. Pavyzdžiui, pernykščiai protestai Tolimuosiuose Rytuose, kai Maskva drastiškai suvaržė prekybą naudotais japonų automobiliais su vairu dešinėje. Kitas įdomus pavyzdys – išteisintas vairuotojas, kuriam buvo pareikšti nepagrįsti kaltinimai dėl gubernatoriaus Michailo Jevdokimovo žūties autokatastrofoje. Tuomet tik dėl masinių protestų tariamasis avarijos kaltininkas Olegas Ščerbinskis buvo išteisintas. Deja, kol kas tokių protestų sisteminga pilietine veikla nepavadinsi.
– Matyt, daugelį vis dėlto tenkina jų gyvenimo sąlygos. Ir ne tik Maskvoje.
– Žmonės tiesiog rūpinasi savo asmenine gerove ir menkai domisi, kas vyksta toliau jų kiemo, pagaliau kaip jie gyvens po penkerių ar dešimties metų.
– Tačiau tuo pat metu Rusijoje vis daugiau žmonių, ypač jaunimo, įsitraukia į nacionalistinius ir net atvirai fašistinius judėjimus.
– Čia nėra nieko netikėta: tie judėjimai žmonėms siūlo pačius paprasčiausius problemų sprendimo receptus. Vienas populiariausių – „Rusija – rusams!“. Bet nacionalistinės tendencijos stiprėja ir Vakaruose. Prisiminkime Šveicarijos referendumo dėl minaretų rezultatus. Tačiau mūsų valdžia minėtoms tendencijoms nuolaidžiauja, nes taip „kanalizuojamas“ žmonių nepasitenkinimas. Nors viešai aukščiausieji Rusijos politikai pasisako prieš ksenofobiją ir ekstremizmą.
– Vienaip ar kitaip, tačiau žvelgiant iš Lietuvos tokia padėtis Rusijoje mūsų negali nebauginti. Kaip ir Kremliaus praktika verslą naudoti politiniams tikslams.
– Taip, politikos ir verslo susiliejimas – sena mūsų šalies tradicija. Blogiausia, kad ir eiliniai rusai tai laiko normaliu reiškiniu. O jei ir supranta tokios sistemos ydingumą – nemano, kad gali ją kaip nors paveikti.
– Tačiau juk yra Rusijoje ir nesitaikstančių su tokia padėtimi. Kas tie žmonės?
– Tie keletas procentų mūsų piliečių – išsilavinę žmonės, į kampą įvaryti smulkieji verslininkai ar žmogaus teisių aktyvistai. Tačiau tik labai retai juos sieja bendri tikslai. Ir tai yra jų pati silpniausia vieta.
– Jūsų opozicinis laikraštis „Novaja gazeta”, leidžiamas mažesniu nei 300 000 egzempliorių tiražu, bando tokiems žmonėms parodyti, kad ne viskas Rusijoje prarasta. Ar tokia jūsų veikla jums nekelia depresijos?
– Štai ir jūs klausiate lygiai taip, kaip dauguma Vakarų žurnalistų. Galima jus suprasti, kai jūs stebitės mūsų atkaklumu dirbti savo darbą, nors į mūsų publikacijas nereaguoja ne tik valdžia, bet ir dauguma piliečių. Tačiau mums, rusams, tai visiškai natūralu. Mes tiesiog tikime, kad mūsų visuomenė anksčiau ar vėliau pasikeis. Juk ir Vakaruose ne viskas atsirado iškart, ką dabar turite. Reikėjo ilgai ir atkakliai dirbti. Žurnalistams – taip pat. O ar man taip gyventi lengva, ar sunku, aš nesvarstau.
– Gerai, jei tektų svarstyti vien tik tai. Bet užtenka vien prisiminti jūsų kolegas Politkovskają, Ščekočichiną ir kitus, kurie buvo nužudyti kaip tik dėl to, kad dirbo savo darbą ir nesvarstė, ar jiems lengva, ar sunku taip gyventi, užtenka žinoti, kad paprastai nusikaltimai žurnalistams Rusijoje nesulaukia deramo atpildo, jog entuziazmas išgaruotų.
– Dar galiu pridurti, kad neretai net ir sąžiningi tokių nusikaltimų tyrėjai patys nukenčia dėl per didelio uolumo ne nuo ko kito, o nuo savo viršininkų. Aš net stebiuosi, kad apskritai kai kurie rimti nusikaltimai yra išaiškinami iki galo.
– O teisingumo reikalaujanti saujelė žmogaus teisių gynėjų be ceremonijų išvaikoma nespėjusi net susirinkti į eilinį taikų mitingą. Iš kur toks valdžios cinizmas?
– Nemanau, kad čia tiesioginė aukščiausios valdžios valia. Greičiau tai vietinių funkcionierių pastangos tai aukščiausiajai valdžiai įtikti.
– Tačiau juk pakaktų menko signalo iš Kremliaus, kad tie funkcionieriai nebebandytų įtikti tokiais būdais.
– Kremliui tai mažiausiai rūpi. Ypač kai visuomenės nuomonės nėra. Jokiais klausimais. Tai ko čia reaguoti į milicijos savivalę?!
– Kodėl žmonės tyli? Nemato problemų? Bijo?
– Jie netiki. Ar kada nors iki šiol Rusijoje taip buvo, kad žmonių nuomonės valdžia paisytų? Tai kodėl dabar ji tai turėtų daryti?
– „Novaja gazeta” žurnalistai tiki tuo, kuo Rusijoje beveik niekas netiki? Jūs ypatingi?
– Visai ne. Mes tiesiog dirbame savo darbą.
– Ar dar ilgai jums reikės taip dirbti, kartais net rizikuojant savo gyvybe?
– Kol Rusijoje nesusiformuos kritinė masė aktyvių piliečių, pirmiausia naujos kartos verslininkų, kurie norės gyventi normalioje šalyje ir to sieks nebijodami savo praeities.
"Atgimimas"