Vyriausybės nutarimas, numatantis atlyginimą už informaciją apie korupcinio pobūdžio veikas, kuriomis buvo padaryta žala valstybei, ir tokiu būdu skatinantis galimus pranešėjus, yra mažų mažiausia neatsakingas žingsnis, klaidinantis visuomenę. Vietoje piniginį atlygį pranešėjams numatančio nutarimo, Lietuvai, visų pirma, reikia pranešėjų apsaugos įstatymo.
Praėjusią savaitę susitikimo su ministrais metu prezidentė pabrėžė kovos su korupcija svarbą ir išreiškė norą matyti dirbančią, o ne kalbančią Vyriausybę. Dvi dienos po susitikimo Vyriausybė priėmė nutarimą, kuris numato pinigines išmokas asmenims, pranešusiems apie nusikalstamas veikas ekonomikai ir verslo tvarkai ir/ar finansų sistemai, taip pat korupcinio pobūdžio nusikalstamas veikas. Iš pirmo žvilgsnio, progresyvu ir toliaregiška. Suprask: pranešk ir valstybė pasidalins. Sunkmečiu tai turėtų būti itin patrauklu, juk pranešėjas už gerą darbą gali gauti iki 100 tūkstančių litų nuo valstybei atlygintos turtinės žalos, o valstybė – papildyti skylėtą biudžetą.
Toks dėmesys pranešėjams taip pat galėtų būti suprastas kaip dėsningas jų svarbos ir naudos pripažinimas, atkartojantis vyraujančią visuomenės nuomonę. Anot 2009 metais TILS atlikto „Lietuvos korupcijos žemėlapio“, didžioji dauguma Lietuvos žmonių mano, kad pranešėjai yra pilietiškai aktyvūs ir drąsūs žmonės. Turint omenyje, kad aktyvus visuomenės įtraukimas į viešųjų finansų panaudojimo stebėseną tampa vis populiaresne antikorupcine priemone Europos Sąjungos šalyse, vargu ar toks Vyriausybės žingsnis galėtų kam nors nepatikti.
Tai kur čia šuo pakastas?
Neįtikėtina, bet panašu, kad ši Vyriausybė nepasimokė iš ankstesnės valdžios patirties, kuri aiškiai rodo, kad vien atlygio už pranešimus įteisinimas nėra efektyvus būdas įtraukti visuomenę į antikorupcines iniciatyvas. Šis Vyriausybės nutarimas labai mažai skiriasi nuo ankstesnio, dar 2003 metais priimto nutarimo, dabar pataisyto, pasikeitus tam tikroms Baudžiamojo kodekso nuostatoms. Įdomu yra tai, kad per septynerius ankstesnio nutarimo galiojimo metus valstybė taip ir neapdovanojo nei vieno pranešėjo, tad kyla klausimas, ko galima tikėtis iš naujos redakcijos, nepadarius jokių rimtesnių pakeitimų?
Maža to, tokio atlygio pažadas iš esmės klaidina visuomenę ir kuria nepagrįstus žmonių lūkesčius. Lietuvos įstatymai neapsaugo žmonių, pranešusių apie korupciją. Lietuvoje veikia liudytojų, informatorių ir žurnalistinių šaltinių apsaugos nuostatos, bet, kaip parodė Dalios Budrevičienės atvejis, žmogus, pranešęs apie galimą neteisėtos veiklos atvejį, negali jaustis saugus ir rizikuoja likti be darbo. Regis, Lietuvos žmonės tai puikiai supranta ir dažniausiai tiesiog bijo prabilti apie matomus piktnaudžiavimus. Dauguma jų mano, jog pranešus apie galimą nusižengimą darbovietėje, su jais bus susidorota. Nors pranešėjus teigiamai vertina daugiau nei 85 procentai Lietuvos gyventojų, tik kas penktas drįstų pranešti apie tai pats, o iš tikrųjų apie galimai neteisėtą veiklą praneša vos keli procentai.
Tačiau ir šie keli procentai sudaro tūkstančius gyventojų, kasmet skambinančių į karštąsias linijas, viešai skatinančias pranešti apie pastebėtą nusižengimą. TILS duomenimis, šiuo metu Lietuvoje veikia virš 50 pranešimus renkančių linijų, kurios sulaukia mažiausiai keliasdešimt tūkstančių pranešimų per metus. 2008 metų duomenimis, 48 procentai Specialiųjų tyrimų tarnybos bylų buvo pradėta, remiantis gyventojų pranešimais.
Panašu, kad valstybinės institucijos, skatinančios gyventojus pranešti, supranta, kad negali apsaugoti visų skambinančių asmenų, o pranešėjų apsaugos užtikrinimas leistų dirbti efektyviau. Štai Valstybinės darbo inspekcijos atstovai leidžia suprasti, kad sunkmečiu žmonės yra labiau linkę pranešti jiems tik apie smulkesnius nusižengimus, o anot Valstybinės mokesčių inspekcijos ekspertų, 95 procentai jiems skambinančių žmonių praneša apie pažeidimus buvusioje darbovietėje. Taigi, kalbant paprastai, žmonės bijo ir netiki finansinių atlygių pažadais.
Būtent dėl šitos priežasties sausio 20 d. priimtas „kosmetiškai“ pakoreguotas Vyriausybės nutarimas yra labiau panašus į švaistymąsi tuščiais pažadais negu kryptingą kovą su korupcija. Belieka tikėtis, kad tai tik neteisingas įspūdis ir Lietuvos valdžia netrukus priims pranešėjų apsaugą užtikrinantį įstatymą, o ne vien žadės „aukso puodus“.
Išsamesnę šio nutarimo teisinę analizę galite rasti čia: transparency.lt.