Džina Donauskaitė [Pokalbis]
Nenorėjome išeiti, bet negalėjome pasilikti
Buvusi didžiausių ir įtakingiausių Latvijos žiniasklaidos leidėjų “Dienas Mediji” vyriausioji redaktorė Nellija Ločmele kartu su keliolika dienraščio „Diena” redaktorių ir žurnalistų pasitraukė po to, kai tarptautinė žiniasklaidos korporacija „Bonnier” laikraštį pardavė neaiškiam investuotojui. Profesionalų komanda kuria naują žiniasklaidos priemonę, kuri tarnaus skaitytojui.
– Kada jūs sužinojote, kad „Diena” bus parduodama?
– Visi sužinojome tik liepos 3-iąją, tą dieną, kai buvo sudarytas pardavimo sandoris. Išplatintas pranešimas spaudai, „Bonnier“ ir naujų savininkų atstovas susitiko su personalu „Dienoje“. Tai buvo keista diena, susitikimas buvo nukeltas kelis kartus ir žmonės laukė iki pat vėlaus vakaro, kol jie ateis.
Susitikime „Bonnier“ atstovas pabrėžė, kad sandoryje jie nebuvo aktyvioji pusė, nebuvo aktyviai siekiantys parduoti „Dieną“, bet jiems buvo pateiktas geras pasiūlymas ir jie nusprendė jį priimti.
– Jūs nieko panašaus nesitikėjote?
– Ne. Nors ekonominė padėtis Latvijoje buvo išties sunki, mes dėjome daug pastangų, kad išspręstume savo problemas. Mes labai smarkiai – net 35 procentais – susimažinome savo išlaidas ir turėjome labai stiprią motyvaciją tęsti savo darbus. Po to, kai sumažinome savo išlaidas, „Bonnier“ pasakė, kad mes padarėme didelį darbą. Visą tą laiką manėme, kad jie mus palaiko. Bet pasirodė, kad taip nėra.
– Žiniasklaidos kompanijos visame pasaulyje šiuo metu išgyvena sunkius finansinius laikus. Tad gal nieko keista, kad „Dieną” nuspręsta parduoti, o darbą būtų galima tęsti toliau?
– Žinoma, jei tu kažką turi, tu gali tai parduoti. Tai ne problema, tai tik verslas. Labiausiai šokiruojantis dalykas yra visai ne tai, kad „Bonnier“ pardavė „Dieną“, o būdas, kaip jie tai padarė. Tai prieštarauja esminėms mūsų laikraščio prekės ženklo vertybėms. „Bonnier“ nuo pat pradžių sakė visiems ir, manau, mes savo darbu įrodėme tai, kad sąžiningumas, skaidrumas ir atskaitingumas yra labai svarbios žiniasklaidos verslo vertybės. Mes visada didžiavomės, kad galime būti tikri, jog mūsų savininkai yra tarptautinį pripažinimą turinti medijų kompanija, kuri neturi reputacijos problemų. Tad savo kasdieniame darbe taip ir elgėmės – žinojome, kad patys esame patikimi, skaidrūs ir atskaitingi, tad galime reikalauti atskaitomybės iš kitų. Pavyzdžiui, iš Latvijos politikos, ekonomikos žaidėjų. „Diena“ buvo stiprus balsas Latvijoje, buvome už skaidrumą, atskaitingumą, sąžiningumą. Taigi tai buvo šokiruojantis dalykas, kad „Bonnier“ pardavė „Dieną“ iš esmės nežinomiems savininkams. Žinoma, jie sakė, kad pažįsta investuotojus, bet visuomenė, „Diena“ žurnalistai jų nežinojo. Ir negali būti tikri iki šiol.
– Bet jums buvo paviešinta, kad naujasis savininkas yra „Nedela S.A.”, kurio 100 proc. akcijų savininkas yra Latvijos verslininkas Aleksandras Tralmakas (Aleksandrs Tralmaks), o paskui įvardyta multimilijonierių britų Rowlandų šeima?
– Taip, pats sandoris buvo pristatytas kaip įmonės išpirkimas: prieš tai buvę „Dienos“ valdytojai išperka Latvijos žiniasklaidos kompaniją iš „Bonnier“. Bet tai tebuvo viešųjų ryšių žingsnis. Nes Aleksandras Tralmakas, kuris sakė valdąs 100 proc. „Nedela S.A.“ akcijų, pirkimui tiesiog neturėjo pinigų. O be to, jeigu pažiūrėtume, kas yra ta „Nedela S.A.“ – tai kompanija, turinti ofšorinę struktūrą. Ji yra registruota Liuksemburge ir pagal šios šalies įstatymus neprivalo atskleisti pokyčių savo akcininkų struktūroje ir valdyme. Taigi mes galime gauti duomenų tik apie tai, kas yra įmonės įkūrėjai. O įkūrėjai, pasirodė, yra dvi Panamoje registuotos kompanijos.
Taigi kas A.Tralmakui davė pinigų? Jis pats mums numesdavo prieštaringos informacijos apie tai. Pirmiausia sakė, kad mus nupirko vaikinai iš „Skype“, Estijos klestinčio naujųjų technologijų verslo, paskui, spalį, jis paskelbė, kad tai yra Rowlandų šeima iš Didžiosios Britanijos. Esą tai ji dalyvavo sandoryje nuo pat pradžių.
„Dienos“ žurnalistai, praėjus po sandorio trims dienoms, pradėjo nepriklausomą tyrimą apie tai, kas yra jų žiniasklaidos priemonės savininkai. Tikrinome kiekvieną naujojo savininko numetamą informaciją. Jis sakė: tai – estai. Duodavo tam tikrus vardus. Mes jiems skambindavome, klausdavome. Ir jie atsakydavo: ne, mes neturime nieko bendra. Tikrinome kiekvieną versiją ir nuolat išsiaiškindavome, kad tai netiesa. Galiausiai, kai buvo įvardyta Rowlandų šeima, padėtis tapo tragikomiška. A.Tralmakas telefono žinute persiuntė mums britų verslininko kontaktus, pabandėme jam paskambinti, o mobiliojo ryšio operatorė pasakė, kad tokio numerio nėra. Vėliau buvo atsisakyta susitikti su mūsų korespondente Londone – ji nuvyko į Rowlandų šeimos verslo biurą. Tai toks elgesys, tokia laikysena, kokios tu nesitiki iš atsakingų, gerbiamų, patikimų žiniasklaidos priemonių savininkų. Nes, jeigu tau priklauso žiniasklaidos kompanija, kuri yra pati didžiausia ir įtakingiausia Latvijoje, tu turi gerbti žmones, suprasti, kad „Dienos“ prekės ženklo vertė reikalauja iš tavęs atsakingai elgtis su žiniasklaidos priemonės vertybėmis. Bet taip neatsitiko.
Kiek aš žinau, ir dabar „Dienoje“ likę dirbti žmonės neturi dokumentų, įrodančių, kad „Diena“ priklauso milijonieriams Rowlandams. Galiausiai A.Tralmako mes paklausėme, kokia iš tikrųjų yra tiesa. Ir gavome atsakymą, kad tai nesvarbu. Kad turime žiūrėti į priekį, o ne žvalgytis atgal.
Toks neskaidrumas yra priežastis, kodėl pradėjo sklisti įvairūs gandai apie „Dienos“ pardavimą. Ir Latvijoje niekas negali jų sustabdyti. Plepama, kad arba „Dieną“ nupirko rusai, arba vietiniai oligarchai. Taigi vienaip ar kitaip situacija iš tiesų yra labai prasta. Man labai gaila dėl būdo, kaip „Bonnier“ pardavė kompaniją, jie tam tikra prasme nužudė prekės ženklo vertę. Buvo iš esmės išklibinti visi personalo vertybių pagrindai, visi ryšiai su mūsų skaitytojais, prenumeratoriais.
– O Latvijos įstatymai neįpareigoja paviešinti žiniasklaidos savininkų?
– Ne, to Latvijos įstatymai nereikalauja. Ir tai yra bėda.
– Ar naujieji savininkai darė įtaką laikraščio turiniui?
– Mūsų organizacinė kultūra ir struktūra leido redakcinius sprendimus priimti nepriklausomai. Kol galėjome išlaikyti tokią redakcinę struktūrą, kur aš veikiau kaip priedanga, užtikrinanti, kad redakcijos žmonės galėtų laisvai dirbti, tol jie mums įtakos negalėjo padaryti.
Buvo tik vienas atvejis, kai naujų savininkų atstovas pas mane atėjo ir bandė įdėti vieną nuomonę į laikraštį, bet aš jam pasakiau: eikite lauk, mes neturėtume pradėti tokio pokalbio apskritai.
– Iš laikraščio kartu su kitais žurnalistais ir redaktoriais pasitraukėte spalio pradžioje. Ar savininkų klausimas buvo vienintelė priežastis išeiti?
– Tai buvo svarbiausia priežastis. Mes turėjome pradėti prenumeratos kampaniją ir sakyti, kad prašytume prenumeruoti „Dieną“, mes pažadame būti atsakingi, išlaikyti aukščiausius žurnalistikos standartus. Bet kas, jeigu aš negalėsiu ištesėti pažado? Tai reputacijos klausimas. Savininkai neturėjo jokios reputacijos, nes mes jos nežinojome. Vienintelė reputacija, kurią mes turėjome, – tai redakcijos narių reputacija, ja rizikuoti negalėjome.
Visas tas savininkų melas prieštaravo mūsų vertybėms.
Taip pat mes turėjome kitą rimtą argumentą – nesutarėme su savininko atstovu, kaip turės atrodyti laikraštis, nesutarėme dėl koncepcijos. Jis mums pasiūlė dar 55 procentais sumažinti išlaidas, kai mes jau ir taip buvome metų pradžioje susimažinę 35 procentais. Kalbėjausi su A.Tralmaku. Dar prieš savininkų pasikeitimą turėjome tam tikrų planų kitiems metams ir mes suplanavome, kad „Diena“ galės dirbti pelningai. Bet jis pareiškė, kad to nepakanka, mes turėtume uždirbti daugiau. Atsakėme, kad tai neįmanoma, ekonomika smunka ir negalime būti tokie godūs.
O jis mums atsakė, kad „aš ir esu godus“. Aš nesiderėjau dėl to, kad galėtume dirbti nuostolingai. Aišku, kad mes turime dirbti pelningai. Bet tai turi vykti tvariu būdu. Jis, beje, pasakė, kad nėra suinteresuotas laikraščiu.
– Ir tai yra jo žodžiai?
– Jis pasakė, kad tokį laikraštį, koks yra dabar, leisti labai brangu, kur kas daugiau pinigų gali uždirbti su linksminančiu, pramoginio turinio laikraščiu. Pavyzdžiui, jis turėjo idėją, kad mums reikėtų laikraščio nebeleisti šeštadieniais. Jis siūlė išsaugoti tik šeštadienio priedą.
Aš nebandžiau net skaičiuoti 55 proc. nukirpimo. To padaryti neįmanoma.Taip, mes galėjome dar apsikarpyti, bet tikrai ne 55 procentais. Daugiausia, ką galėjome vis dar išlaikydami bent jau laikraščio vertės branduolį padaryti, buvo dar trečdalio išlaidų nukirpimas. Bet aš jaučiau, kad tai nėra tikslas: naujieji savininkai nemanė, kad šis laikraštis yra vertybė.
Mes pasiūlėme surasti dar vieną investuotoją, kuris būtų skaidrus ir būtų suinteresuotas tomis žurnalistikos vertybėmis, kuriomis tiki visas personalas. Iš pradžių A.Tralmakas leido mums tai daryti. Tad ieškojome ir – jį radome. Tačiau A.Tralmakas atsisakė laikraštį parduoti. Mes supratome, kad dėl savininkų reikalų niekas nesusitvarkė, reputacijos problemos išliko, turėjome rimtų nesutarimų, koks turi būti tolesnis redakcijos darbas, kaip turi atrodyti laikraštis, kokie turi būti finansiniai ištekliai, skirti laikraščiui, be to, jis nenorėjo mūsų parduoti žmonėms, kad mes galėtume tęsti darbą taip, kaip mes manėme, kad reikėtų. Taigi supratome, kad „Dienoje“ paprasčiausiai negalime pasilikti.
– Kaip naujieji savininkai reagavo į jūsų sprendimą išeiti?
– Nebuvo beveik jokios rimtos, adekvačios, reakcijos. Manyčiau, kad A.Tralmakas padarė dar vieną viešųjų ryšių klaidą. Kai nunešėme pareiškimus, jis liepė mums skubiai pasišalinti iš redakcijos, neleido net pasikalbėti su žmonėmis. Susitikimą su darbuotojais surengėme kavinėje, už redakcijos ribų. Tai tikrai atrodė kaip revoliucija, nes lauke, kai išėjome, mūsų laukė televizijos kameros. Nuo tada jis stengėsi aiškinti, kad, viena vertus, nieko neįvyko, kita vertus, nesvarbu, kad tie žmonės išėjo, „Diena“ ir toliau yra leidžiama. Jie paskui bandė rasti „Dienai“ naują redaktorių, bet nesėkmingai iki pat dabar.
– Laikraštį palikote per ekonominę krizę, neturėdami kur eiti. Ar nebaisu buvo priimti tokį sprendimą?
– Žinoma, kad tai liūdna padėtis. Ir manau, kad niekas nėra laimėtojas. Išskyrus tuos žmones, kuriems nepatinka „Diena“, kuriems geriau, kad nebūtų stiprios gerų žurnalistų komandos.
– Pavyzdžiui, kam tai naudinga?
– Aš manau, kad politikai yra labai laimingi. Jeigu nėra stiprios žurnalistų komandos, kuri kritiškai žiūri į tavo reikalus, jautiesi laisvesnis. Tai akivaizdu ir labai liūdna. Tai nebuvo atvejis, kad mes norėjome išeiti. Manau, kad padėtis buvo tokia, kad turėjome savęs klausti: ar galime pasilikti? Kai supratome, kad tie dalykai, kurie mums buvo svarbūs ir turėjo profesinę bei asmeninę prasmę, pasikeitus savininkams nebeturi reikšmės, tai tiesiog nebegali pasilikti. Dabar ne sovietų laikai, kai negali palikti šalies, komunistų partijos ar panašiai. Ne. Dabar esame laisvi. O laisvė – tai ir atsakomybė už savo sprendimus.
– Bet jūs nesitraukiate iš žurnalistikos apskritai? Kokie jūsų planai?
– Turime labai daug vilčių, kad būsime sėkmingi įkurdami kitą žiniasklaidos priemonę. Kai išėjome, kad palaikytume ryšį su savo skaitytojais, sukūrėme interneto svetainę www.citadiena.lt (iš latvių kalbos išvertus tai reiškia „Kita diena“). Pradėjome publikuoti unikalią autorinę medžiagą, kurią ir taip būtume publikavę „Dienoje“. Mes tai darome veltui, niekas negauna jokio užmokesčio, tai – savanoriškas darbas.
Džiugu, kad daugybė žmonių susisiekė su mumis, siūlė savo pagalbą. Tai iš tikrųjų buvo didelis dalykas, tai išprovokavo pozityvų atsaką. Taigi mes turime planų sukurti naują žiniasklaidos priemonę. Mes manome, kad apie ją jau galėsime pranešti šį mėnesį, tai yra gruodį, o naują žiniasklaidos priemonę įkurti sausį arba kitų metų pradžioje. Ją įsivaizduojame kaip tinklalapio ir spaudos mišinį. Tikimės, kad rasime teisingus investuotojus.
– Ar lengva surasti rėmėjų naujai žiniasklaidos priemonei, žiniasklaidos įmonės visame pasaulyje patiria didelių nuostolių ir bankrotų?
– Taip, tai sudėtingas laikas kiekvienam. Latvijos padėtis yra ypač sunki, tad kai tu susisieki su tarptautiniais fondais ir siūlai kažką, tai jie atsako: „Kur? Latvijoje? Oi ne, ne ne.“ Ne todėl, kad mano, jog siūlomas projektas negeras. Bet todėl, kad netiki, jog Latvijos ekonomika bus sutvarkyta. Taigi tai viena bėda.
Antra problema – tai medijų industrija kaip tokia. Nes kompanijos turi „juodai baltą“ įsivaizdavimą apie naująsias technologijas ir spaudą. Jie įsivaizduoja, kad spauda kaip tokia yra neperspektyvi. Jie norėtų investuoti į naujas tinklalapių iniciatyvas. Bet aš manau, kad įmanoma rasti investuotojų, kurie ne tik kartoja šūkius apie interneto pergalę, bet ir bando suprasti padėtį. Mūsų padėtis yra labai sunki, nes matome, kad tradicinis verslo modelis finansuojant kokybinę žiniasklaidą nebėra tvarus. Taigi turime rasti naują modelį ir tai padaryti reikia labai greitai. Nes šis sunkmetis gilina ir aštrina situaciją.
Žinoma, jei tu gyveni interneto pasaulyje, visada gali sakyti, kad kiekvienas gali būti žurnalistas, kad žmonės gali keistis informacija ir naudotis socialiniais tinklais. Bet tai yra tas pats, kas sakyti, kad tu gali būti gydytojas arba chirurgas pats sau. Redakcinio darbo vertė yra gebėjimas atrinkti informaciją, ją vertinti, tikrinti ir sutaupyti laiko skaitytojui. Tai yra kažkas, kas atskiria žiniasklaidą nuo „Twitter“ vartotojo, kuris dalijasi savo įžvalgomis, emocijomis. Jis liudija kažką. O liudijimas yra iš esmės kitoks nei žurnalistinis darbas. Reikia nepainioti saviraiškos laisvės su žurnalistika kaip profesija. Aš iš tiesų manau, kad tam, jog išsaugotume žurnalistiką, turime sustiprinti esmines žurnalistikos vertybes, kurios yra faktų tikrinimas, analizė, tyrimai. Tai yra dalykai, kurių niekas kitas negali padaryti.
Tačiau tikiuosi, kad socialiai atsakingas verslas supranta, jog mūsų demokratijos padėtis yra labai sudėtinga. Ekonominė krizė sudavė smūgį visai valstybės esmei. Tai buvo valstybės bankrotas. Mes iš naujo turime sukurti valstybę. Žmonės netiki dabartiniu elitu, todėl turime būti jiems patikimas informacijos šaltinis. Jei gauni informaciją, kuria pasitiki, bet ji yra šališka arba klaidinga, tu nebematai aiškiai pasaulio. Latvijai reikia turėti patikimą informacijos šaltinį, kad žmonės galėtų priimti argumentuotus sprendimus. Moderni visuomenė labai smarkiai priklauso nuo žiniasklaidos, tad žiniasklaida turi būti sąžininga. Kitu atveju žiniasklaida neturi jokios reikšmės. Tai labai svarbu, nes padeda veikti visuomenei.