Kalbėjimo apie korupciją žala
Jolanta Aleknevičienė
Apie korupciją šiandien šneka visi, kas tik nori: politikai, komentatoriai, specialistai, žurnalistai, žmonės gatvėje ir t.t. Vieni už tokį kalbėjimą gauna pinigus, kiti kaupia simbolinį kapitalą, treti tiesiog džiaugiasi tokiu būdu atkreipę į save dėmesį. Tai tikrai lengvai padedantis susireikšminti reiškinys, turintis visiems itin patrauklių holivudiškų paslapties ir pavojaus detalių. Verta aptarti keletą iliustracijų.
Neseniai žinoma tarptautinė organizacija Freedom House paskelbė eilinę savo ataskaitą apie demokratijos raidą Vidurio ir Rytų Europos šalyse. Paaiškėjo, kad bendras Lietuvos demokratijos indeksas šiemet pablogėjo, o tai reiškia, kad demokratija Lietuvoje ritasi žemyn. Pastarasis demokratijos indeksas skaičiuojamas naudojant septynis kriterijus, tarp kurių vienas problematiškiausių yra korupcija. Tarsi nieko naujo. Tačiau negalima nepastebėti, kad ataskaitos apie mūsų šalį autoriai iš Lietuvos laisvosios rinkos instituto dažniau rėmėsi žiniasklaidos komentarais nei pirminiais šaltiniais. O nagrinėdami korupciją autoriai naudojo tik keturis šaltinius, nors atskirų sektorių korupcijos ir skaidrumo tyrimų tikrai galima nesunkiai rasti. Pasaulio banko ekspertas, vienas žymiausių korupcijos tyrėjų Danielis Kaufmannas sako, kad korupcija gali būti ir yra pamatuojama. Tačiau Freedom House ataskaita tai neatskleidžia. Tuomet kyla klausimas, ką reiškia korupcijos Lietuvoje įvertinimas 4 balais septynbalėje skalėje? Mano galva, ataskaitoje akivaizdžiai trūksta argumentų, kurie galėtų pagrįsti ir patvirtinti ataskaitos autorių korupcijos reiškinio Lietuvoje vertinimą. Vilniaus universiteto TSPMI docentas Kęstutis Girnius apibendrindamas Freedom House ataskaitą sako, kad „Lietuvos demokratijos vertinimas priklauso nuo vertintojų.“
Dabar pakalbėkime apie politikus. Partijos užsako gyventojų sociologines apklausas, kurių metu yra pateikiami vienas, o geriausiu atveju keli klausimai apie korupciją ir daromos nacionalinio lygmens išvados. Pavyzdžiui, sausio mėnesį Naujosios Sąjungos užsakymu Vilmorus atliko „tyrimą“, kuriame respondentai turėjo atsakyti į klausimą, kas jiems trukdo gyventi geriau. Paaiškėjo, kad korupcija yra pagrindinis gyvenimo kokybės trukdis. Kiti galimi atsakymo variantai buvo „protekcijos“, „biurokratizmas“, „socialinė atskirtis“ ir kiti žmogui iš gatvės sunkiai įkandami dalykai. Kokie dar klausimai apie korupciją buvo naudojami tyrime, neskelbiama. O gal buvo užduotas tik vienas klausimas? Be to, pranešime sakoma, kad tyrimo rezultatai patvirtino šios partijos surengtą Delfi internetinio portalo lankytojų apklausą. Nuostabą kelia tokie palyginimai. Juk suprantama, kad internetinių portalų lankytojų nuomonė nėra Lietuvos nuomonė. Tai nuomonė žmonių, kurie tuo metu lankėsi svetainėje ir atsakė į klausimus. Tai tik vienas pavyzdys, kurį galima tęsti keičiant partijų pavadinimus.
Jeigu jau kalbame apie korupciją kaip konstruktą, negalima nepaminėti žiniasklaidos. Žinoma, kad kelti klausimus apie šį moralinį ir socialinį blogį yra pilietinė pareiga. Tačiau akį ir ausį traukiantis korupcijos vardas yra itin lengvai klijuojamas įvairiems reiškiniams ar veikloms, pavyzdžiui, „Egzaminų ypatumai arba iš kur atsiranda korupcija?“, „Lietuvos demokratija ritasi žemyn dėl korupcijos“, „Korupcijos piktžaizdės alina sveikatos sistemą“, „Kalėdų dovana kartais prilyginama ir kyšiui“, „Korupcija butų ūkyje – ne mitas, o realybė“ ir kt.
Ir galiausiai, kaip į tai reaguoja mūsų šalies piliečiai. Puikiausia iliustracija – kritikos neatlaikantis Pasaulinis Gallup korupcijos indeksas 2006. „Tyrimo“ metu Lietuvos gyventojams buvo užduoti du klausimai: „Ar korupcija yra paplitusi Jūsų šalies valdžioje?“, „Ar korupcija yra paplitusi tarp Jūsų šalies verslo struktūrų?“ Žmonės galėjo atsakyti „taip“ arba „ne“. Ir ką gi – Lietuva šiame „tyrime“ užėmė 101 vietą iš 101. Akivaizdu, kad toks kritikos neatlaikantis tyrimas užtraukia dėmę kitiems korupcijos tyrimams, bet, kita vertus, Lietuvos žmonių nuostata yra aiški. Korupcija, anot Lietuvos gyventojų, yra visur: namuose, pas kaimynus kieme, gatvėje, versle ir, žinoma, valdžios institucijose. Ratas tarsi užburtas, nes apie korupciją nusimano visi.
Toks visuotinis ir neatsakingas šnekėjimas apie korupciją įgauna moralinės panikos elementų ir gali būti pavojingas bei žalingas visuomenei dėl skubotų bei neapgalvotų valdžios sprendimų. Be to, taip yra palaikomas pakantumo korupcijai klimatas Lietuvoje ir korupcijos pažabojimas tampa dar sudėtingesnis.
Politika.lt