Atrodo, dabartinėje Lietuvos politinėje sistemoje netapti „vagimi“ beveik neįmanoma
Ne vienas Lietuvos politikas STT įrašytus verslininko ir parlamentarų pokalbius laiko beveik normaliu lobizmu. Korupcinio pobūdžio nusikalstama veika įtariamas verslininkas garsiai piktinasi: „Mane persekioja už visuomeninę veiklą!“ Jam atrodo visai padoru kalbėtis su politikais ir apie „teisingus“ įstatymus, ir apie „paramą“. Verslininkas verčiasi. Stebėtina, kad politikams irgi atrodo normalu kalbėtis su verslininkais apie šiems svarbius įstatymus ir čia pat prašyti paramos. Ar gali kaip lygūs diskutuoti du žmonės, kai vienam iš kito ko nors labai reikia?
Politikams pinigų tikrai nuolat trūksta. Ypač norint per TV parodyti kokią rimtesnę kampaniją „Balsuok už mane!“ Kuo daugiau reikia pinigų, tuo daugiau jų davėjams pažadama palankių nutarimų, užsakymų ir postų. Štai Italijoje prieš keliolika metų atlikus „švarių rankų“ tyrimą daugelis valstybinių užsakymų Milane atpigo 50-70 procentų! Pavyzdžiui, kilometro ilgio metro linijos statybos kaina nuo 227 mln. JAV dolerių (1991 m.) sumažėjo iki 97 mln. dolerių (1995 m.). Kilometro geležinkelio kaina – nuo 54 mln. iki 26 mln. dolerių, o naujo oro uosto terminalo Milane statyba atpigo beveik tris kartus! Prieš korupcijos skandalą vienas gyventojas Italijoje cemento sunaudodavo du kartus daugiau nei JAV ir tris kartus – nei Vokietijoje ar Didžiojoje Britanijoje. Manote, kad Lietuvoje taip negalėtų atsitikti?
Dažnas pilietis, paskaitęs politikų ir verslininko pokalbių išklotines, piktinasi ir bando apibendrinti: „Taigi jie visi yra vagys!“ Atrodo, dabartinėje Lietuvos politinėje sistemoje netapti „vagimi“ beveik neįmanoma. Jei staiga net pats Jėzus grįžtų ir jo pastabos žurnalistams būtų neįdomios, kaip jis galėtų patekti į viešumą ir paskleisti naujus pamokymus? Jeigu Jėzus neturėtų tokio reklamai skirto biudžeto, kaip vienas ponas iš Kėdainių, jo niekas neišgirstų.
Seimo valdančioji dauguma žadėjo, jog per „specialią sesiją priims antikorupcinių įstatymų paketą“, kuris pakeis tą ydingą sistemą, verčiančią visus „vagimis“. Iš viso paketo buvo priimtas Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo įstatymas, ribojimai dėl išorinės politinės reklamos ir Lobistinės veiklos įstatymo pataisos. Lengva būtų kritikuoti, kad tie įstatymai gerai neapgalvoti, neryžtingi, o svarbiausių dalykų – Politikų etikos kodekso ir Valstybės tarnautojų etikos kodekso išvis nebuvo priimta, – daugiau pastabų apie tai rasite transparency.lt. Tačiau, užuot piktai bambėję, pabandykime pakeisti plokštelę ir, užuot kritikavę, pagirkime. Tame „pakete“ yra keletas gerų mažų dalykėlių, kurie gal pamažu ims keisti „vagių sistemą“. Juk puiku, kad tiek fiziniams, tiek juridiniams asmenims per finansinius metus bus leidžiama paaukoti politinėms partijoms ne daugiau kaip 300 MGL dydžio auką. Borisovai taip paprastai ir lengvai nebepirks paksų!
Smagu, jog įstatyme patikslinta „politinės reklamos“ sąvoka. Atsilyginimo faktas – vienas svarbiausių kriterijų bandant atskirti žurnalistų simpatijas nuo politinės reklamos. Prezidentas pasirašė įstatymą, tad nuo rugsėjo 10 dienos jau bus galima aktyviau ieškoti paslėptos politinės reklamos žiniasklaidoje. Jos ten – begalė.
Tačiau itin nemalonu, kai valdžios postus turintys politikai už valstybės lėšas perka laiką bei vietą žiniasklaidoje ir pasakoja, kaip mumis rūpinasi. Tarytum jų pavaldiniai nesugeba sakinio suregzti. O „Lietuvos pirmoko pase“ premjeras, Seimo pirmininkas, Švietimo ir mokslo ministras reklamuoja save vaikams ir jų tėveliams už pastarųjų pinigus. Bet, regis, ką tik žadėjau pakeisti plokštelę… – Rytis JUOZAPAVIČIUS, „Transparency International“ Lietuvos skyriaus direktorius.