Rytis Juozapavičius: mane stulbina populiarėjantis žmonių nuomonės ignoravimas
Pokalbis su „Tranparency international“ Lietuvos skyriaus direktoriumi Ryčiu Juozapavičiumi.
Savaitraščiui „Atgimimas“ paskelbus, kad Lietuvos užsienio reikalų ministras ir Valstybės saugumo departamento direktorius yra priklausę KGB rezervui, pirma politikų reakcija buvo pasipiktinimas ir spėlionės, kam šis viešumas naudingas. Ar tokia reakcija buvo adekvati?
Reakcija neatrodo adekvati. Jeigu dabar parlamentinei komisijai keliamas uždavinys „išsiaiškinti, ką reiškia būti KGB rezervo karininku“, vadinasi, mūsų politikai ir patys tik dabar bandys aiškintis, ką reiškia tas pavadinimas, kuris, be jokios abejonės, kelia didelį susijaudinimą, nes KGB yra liūdnai pagarsėjusi organizacija ir bet kokie ryšiai su ja, ypač jeigu asmuo vadovauja Valstybės saugumo departamentui ar Užsienio reikalų ministerijai, kelia įtarimą.
Tai, kad žurnalistai iškėlė faktus, kurie buvo žinomi tik daliai pareigūnų, manau, atitinka visuomenės interesą, nes pats faktas visuomenei yra labai įdomus. Svarbiausias klausimas: kokia yra asmenų, patekusių į tokią padėtį, kaltė? Ar jie nuslėpė bendradarbiavimo faktą, ar jie melavo? Mano įspūdis, – tiek Arvydo Pociaus, tiek Antano Valionio tvirtinimai, kad visiems, kam reikia, jie yra prisipažinę, yra nepakankamai paguodžiantys.
Taip jau yra demokratinėje visuomenėje, kad visi nori žinoti visus pareigūnų biografijos faktus. Ir tas faktas, kad A. Pocius, Seime klausiamas, ar turėjęs ryšių su KBG, diplomatiškai atsakė: „ta prasme, kuria klausiate – neturėjau“, man primena greičiau filologinį – teisinį žaidimą. Noras nuslėpti tokias aplinkybes tik dar labiau sustiprina įtarimus ir žurnalistus, kurie iškėlė šiuos klausimus į viešumą, padaro dar teisesnius visuomenės akyse. Juk tos istorijos galėjo paprasčiausiai nebūti, jeigu mes visi jau būtume žinoję, kad KGB rezervo karininkas – tai kaip spaliukas arba komjaunuolis, kad tai visiškai nekaltas, net turintis pramogos pobūdį užsiėmimas.
O dabar, kai mes net nežinome, ką tai reiškia iš tikrųjų, tai mes susijaudinę visaip tą faktą bandome interpretuoti.
O kodėl, Jūsų nuomone, šie faktai neiškilo anksčiau bent dviem atvejais: pirma, kai buvo svarstomas liustracijos įstatymas, antra, kai Arvydas Pocius buvo skiriamas vadovauti VSD? Juk abiem atvejais būta tam tikro šurmulio, kuris taip ir neperaugo į paviešintus faktus.
Turbūt buvo manoma taip: bet kokie ryšiai su KGB erzina žmones, žmonės pernelyg kvaili, kad suprastų, jog buvimas KGB rezerve yra visiškai nekaltas žaidimas, tai geriau nekalbėkime apie tai, nes jei pradėsime apie tai kalbėti, kas nors ims ir ne taip supras ir atsitiks kas nors baisaus. Galų gale taip ir atsitiko.
Versija, kad kažkokios blogio jėgos, matydamos A. Pociaus ir A. Valionio gerąsias pastangas kovojant prieš blogį, pamėtėjo informaciją žurnalistams ir žurnalistai atspausdino – ta versija nėra visiškai atmestina, bet pažįstant Indrę Makaraitytę ir jos redaguojamą „Atgimimą“, akivaizdu, kad skelbdama tokius dalykus ji vadovavosi visuomenės interesu – teise žinoti minėtus įdomius faktus. Ar tai dabar žurnalistas kaltas dėl to, kad pasakė tiesą?
Manau, kad jei mums pavyks išsiaiškinti, kas tokie buvo tie KGB rezervo karininkai, tai šis skandalas bus tik į naudą geriau suprantant KGB veiklą Lietuvoje ir įvairių asmenų ryšius su šia organizacija. Vadinasi, šiuo atveju žurnalistai padarė gerą darbą visuomenei.
Kodėl reikėjo reaguoti taip liguistai? Jei jau „Atgimimas“ parašė straipsnį apie KGB rezervistus A. Pocių ir A. Valionį, tai mūsų kompetentingos tarnybos ir aukšti pareigūnai, kurie, teigiama, apie tai puikiai žinojo, neturėjo kažkaip skausmingai prisiminti ar teisintis ir kontratakuoti. Jie turėjo paprastai – kaip du plius du lygu keturi – pasakyti: tai yra vieni niekai, smulkmena, formalus įrašas kariniame biliete. Jokio asmeninio santykio, jokių įsipareigojimų, jokių praeities šešėlių nėra. Ir tada visas „Atgimimo“ straipsnis būtų subliūškęs ir žurnalistai būtų apsijuokę, kaip nežinoję akivaizdžios tiesos. Tačiau tai, kas vyksta dabar, rodo, kad, matyt, buvo ne visai taip.
Ar nemanote, kad mes, nepaisydami to, kaip dažnai patys apeliuojame į pilietinę visuomenę, dar dažniau jos nuomonės paprasčiausiai bijome, iš anksto ją vertindami kaip neadekvačią?
Iš Tranparency international organizacijos, kuri jau daugelį metų tiria žmonių nuomonę apie korupciją, patirties galiu pasakyti, kad pastaruoju metu aš labai dažnai susiduriu su tokiu pareigūnų požiūriu į gyventojų nuomonę: o kam ją tirti? kas iš to, jeigu žmonių bloga nuomonė apie vienų ar kitų institucijų korumpuotumą? Pareigūnai dažnai neoficialiai pasako: žiniasklaida bukina visuomenę, iškreipia tikrovę, žmonės įgyja negatyvią nuomonę apie reiškinius, tad – kas iš tų apklausų. Tokiu būdu pareigūnai tarsi pateisina savo neveiklumą, kodėl jie net nebando pakeisti tos nuomonės į gerąją pusę. Nes ką reiškia neigiama žmonių nuomonė, jeigu mes tikime demokratija? Neigiama nuomonė veda prie vienokių ar kitokių politinių sprendimų. Jeigu, pavyzdžiui, dauguma žmonių mano, kad Pocius ar Valionis yra kažkokiu būdu saistomi ryšių su KGB, jie nepasitiki tomis svarbiomis institucijomis, kurioms šie pareigūnai vadovauja, ir tokios nuomonės negali nepaisyti. Nes jeigu nepaisysi žmonių nuomonės, populistai, kurie tarsi visi nemėgstame, ateis į valdžią sakydami, kad jie kovoja prieš bloguosius, nors viso labo jie kovos tik prieš blogą nuomonę. Mane, tiesą sakant, stulbina vis populiarėjantis žmonių nuomonės ignoravimas.
Kalbėjosi T.G.
„Atodangos“, „XXI amžius“