Savivaldybės – vienos labiausiai kroumpuotų institucijų
2004 m. tarptautinės organizacijos „Transparency International“ Lietuvos skyriaus (TILS) atliktame tyrime įmonių vadovams ir gyventojams užduotas klausimas: kokioms valstybės institucijoms per pastaruosius penkerius metus dažniausiai davėte kyšį? Atsakymuose miestų ir rajonų savivaldybės buvo minimos tarp 5 labiausiai korumpuotų institucijų. Nors labiausiai korumpuota Lietuvoje, gyventojų nuomone, išlieka Kelių policija, kyšių sumos, paliekamos savivaldybėse, – pačios didžiausios (maksimalus vidurkis – 1361 Lt).
„Dalyvaudami įvairiose diskusijose apie vietos valdžią supratome, kad pagrindinis būdas pagerinti padėtį kovojant su korupcija – labiau įtraukti žmones į sprendimų priėmimą. Korupcija atsiranda ten, kur nėra skaidrumo, o skaidrumo nėra ten, kur nėra galimybės dalyvauti, pakontroliuoti, kas ką veikia“,- „Valstiečių laikraščiui“ sakė TILS direktorius Rytis Juozapavičius. Jo vadovaujamos organizacijos iniciatyva parengtame Savivaldybių tarnautojų ir politikų elgesio kodekse numatytas realus vietos bendruomenės įtakos savivaldybių veiklai mechanizmas. Apie tai plačiau kalbėjomės su TILS direktoriumi Ryčiu JUOZAPAVIČIUMI.
Kelerius metus iš eilės atliekate korupcijos tyrimus Lietuvoje. Ar ši socialinė liga labai pažeidusi savivaldybes?
Mes paprastai apklausiame per 1000 įmonių vadovų ir per 1000 gyventojų. 2004 m. atlikto tyrimo metu išryškėjo, jog iš 100 įmonių vadovų, apsilankiusių miestų ir rajonų savivaldybėse, 22 suprato, kad iš jų nori kyšio, ir 17 kyšį davė. Kitas rodiklis: 93 iš 100, davusių kyšį, tai padėjo išspręsti problemą. Iš 100 gyventojų, tvarkiusių reikalus savivaldybėse, 25 suprato, kad reikia duoti kyšį, 18 kyšį davė. Įdomus ir kyšių kainoraštis: įmonių vadovų savivaldybėse mokamų kyšių vidutinis minimumas – 339 Lt, vidutinis maksimumas – 1361 Lt. Tai daugiau nei mokama mokesčių inspekcijoms, muitinėms ir kt.
Ar domėjotės, kokios priežastys lemia tokį liūdną vaizdą?
Taip. Kitame korupcijos apraiškų tyrime klausėme, kodėl mokami kyšiai. Viena iš dažnai minimų priežasčių yra ta, kad „taip daro visi“. Kita svarbi priežastis: „norėjau, kad būtų greičiau“. Buvo ir kitų motyvacijų, bet norėčiau išskirti šias dvi pagrindines. Jeigu, pvz., laikraščiai rašo apie tai, kad yra korupcija, žmonės apie tai šneka, galų gale su pačiu žmogumi savivaldybėje kalbėjo nepagarbiai, jis supranta, jog yra korupcinė kultūra ir jei neduosi kyšio, problemos neišspręsi. Kita vertus, žmogus labai skuba, įtaria, kad reikalą vilkins, ir dažnai pats parodo iniciatyvą duoti kyšį.
Mūsų siūlomas Etikos kodeksas padėtų sumažinti nuomonę, kad visur klesti didžiulė korupcija. Jeigu bendruomenės atstovai įsitraukia į savivaldybės politikų ir tarnautojų veiksmų vertinimą, jie šalia valdžios ir žiniasklaidos tampa trečiuoju asmeniu, kuris gali vertinti padėtį.
Kaip konkrečiai veiktų tas mechanizmas?
Tam, kad vertintum, reikia institucijos. Ta institucija – tai Etikos komisija, į kurią savo atstovus deleguoja įvairios bendruomenės: verslininkų, ūkininkų, medikų, švietimo darbuotojų, teisininkų ir kitų organizacijų. Ši komisija nagrinėtų, ar savivaldybės politikai ir tarnautojai nepažeidžia Etikos kodekso reikalavimų, ir įvertinusi jai pateiktus faktus savo išvadoje išreikštų etinę poziciją, nustatydama, ar savivaldybės politiku bei tarnautoju galima pasitikėti. Iš vietos bendruomenių atstovų sudaryta komisija, kaip tikime, padėtų praskaidrinti nuomonę apie korupcinę kultūrą. Nes žmonės, susidarydami nuomonę, kad viskas korumpuota, remiasi asmenine, draugų ir pažįstamų patirtimi bei žiniasklaida. Be abejo, ši komisija nepadės greičiau spręsti visų problemų. Tam reikia geriau administruoti, geriau valdyti.
Plačiai paplitęs ne tik kyšių ėmimas, bet ir visuomenės pritarimas korupcijai. Kai reikia asmeniškai spręsti reikalus, kyšis kažkaip nebeatrodo amoralus, žmogus susitaiko su tokia kultūra. Kaip paaiškinti šį reiškinį?
Tyrimai rodo, kad 60-70 proc. žmonių duotų kyšį, kad išspręstų problemą. Žmonės piktinasi korupcija, bet kyšius duoda. Kaip matome iš apklausų, kyšiai labai efektyviai veikia sprendžiant problemas. Nuo 86 iki 97 atvejų iš 100, davus kyšį, problema išsprendžiama. Korupcija yra efektyvus, veikiantis problemos sprendimo būdas.
Viena vertus, tokia mūsų sąmonė iš sovietinių laikų, nes tais laikais papirkti buvo gėris. Aš pats išsisukau iš tarnybos sovietinėje armijoje mano šeimai papirkus gydytoją. Apsimečiau, kad man lūžo stuburas ėmimo į armiją išvakarėse, net gulėjau ligoninėje dvi savaites. Ir aš galvojau, kad padariau labai gerai, nes nėjau į okupacinę kariuomenę, papirkau svetimą sistemą. Bet dabar sistema tai mūsų. Vogti iš anos, priešiškos, valstybės buvo geras dalykas, ne nuodėmė, bet dabar valstybė – mūsų. Tie įpročiai dingsta labai sunkiai. Be to, atsiliepia blogas valdymas, administravimas ir dėl to susidarančios eilės, žema bendravimo su žmonėmis kultūra,- visa tai dar labiau sustiprina korupcijos įspūdį.
Netgi jaunimo tyrimai neteikia optimizmo. Klausėme moksleivių nuomonės, ar gerai duoti kyšius, slėpti mokesčius. Rezultatas nekoks. Kelia susirūpinimą didelės dalies jaunuolių manymas, kad neblogai slėpti mokesčius, naudotis pažintimis ar duoti kyšį, norint spręsti problemą. Taigi negalime sakyti, kad esame kažkokia supuvusi nueinanti karta. Deja, ateinanti karta nėra geresnių moralinių vertybių. Ir tai tęsis.
Korupcijos problema labai didelė. O kai liga sunki, žmonės griebiasi keisčiausių dalykų – nuo badavimo iki maudymosi eketėje. Būdas, kuriuo mes siūlome gydyti korupcijos ligą, t. y. padidinti bendruomenės įtaką savivaldybių veiklai, mums atrodo efektyvesnis. Be abejo, jis nėra panacėja.
Tad koks turėtų būti savivaldybės politikas ar tarnautojas, kokių savybių iš jo reikalautų jūsų siūlomas Etikos kodeksas?
Elementarių: kad jis nekeltų jokių įtarimų dėl savo veiklos. Kodeksas išvardija, ko reikalaujama iš politiko ir tarnautojo elgesyje su kitais asmenimis, tarnaujant bendruomenės interesams, vengiant korupcijos, piktnaudžiavimo pareigomis ir interesų konflikto. Tie reikalavimai surašyti plačiai, kad komisija galėtų priimti labai daug skundų. Įsivaizduokite, jeigu į tą komisiją įeinantys miestelio gydytojas, klebonas, mokytojas, inžinierius ir notaras per mėnesį posėdžiautų maždaug tris valandas, jie galėtų iš žmonių priimti labai daug skundų dėl politikų elgesio, teikti savo vertinimus ir žiūrėti, kaip reaguoja vietos valdžia.
O vertinimas tik moralinis, be teisinių pasekmių?
Taip, ir tai sąmoningai padaryta, kad vertinimas būtų grynai moralinio pobūdžio, neužtraukiantis jokios materialinės atsakomybės, darbo nuobaudos. Tačiau jeigu miesto ar rajono savivaldybės taryba ir administracija remia savo pačių idėją palaikyti bendruomenės dalyvavimą, jos turėtų atitinkamai reaguoti į tarnautojo veiksmus, jeigu minėta komisija nustatė jo nusižengimą tarnautojo etikai.
Jums gali atkirsti, kad politikų ir tarnautojų elgesio kontrolei ir savikontrolei visiškai pakanka savivaldybių tarybų priimtų etikos kodeksų.
Mūsų kodeksas iš esmės skiriasi nuo, pvz., Vilniaus miesto tarybos priimtų dviejų etikos kodeksų. Mes į etikos vertinimą siūlome įtraukti bendruomenės atstovus. Ne savivaldybės administracijos klerkai turėtų vertinti kolegas ar patį administracijos direktorių, bet bendruomenės atstovai, „žmonės iš gatvės“. Su kai kuriomis savivaldybėmis šnekant būtent taip ir nuskambėdavo klausimai, kai perprasdavo esmę: ar jūs norite, kad žmonės iš gatvės vertintų mūsų etiką?! Taip! Čia ir yra visa idėja! Žmonės iš gatvės vertina politikų ir tarnautojų etiką. Man atrodo, kad miestelio mokytojų bendruomenės pirmininkas ar gydytojų, teisininkų bendruomenės pirmininkas nėra idiotai. Jeigu jie vertins tarnautojo veiklą kaip morališkai blogą, vadinasi, ji ir yra bloga, nepaisant, kad pačiam tarnautojui ar jo kolegoms ji atrodo gera.
Kalbėjosi Arvydas Jockus