Visuomenės informavimo įstatymas Lietuvoje neveikia, TILS ir Žinių radijo laidoje „Skaidrumo linija“ teigė Žurnalistų etikos inspektoriaus patarėjas Deividas Velkas. Laidoje taip pat dalyvavo akademikas Romas Sakadolskis.
Organizacija ,,Reporteriai be sienų“, kuri kasmet vertina žiniasklaidos situaciją įvairiose pasaulio šalyse, teigia, kad žiniasklaidos laisvė Lietuvoje yra pakankama. Ką toks vertinimas reiškia?
Romas Sakadolskis: Spaudos laisvė paprastai yra siejama su valdžios veiksmais bei valdžios ir žiniasklaidos santykiais. Tad Lietuva tikrai yra tarp šalių, kuri turi laisvą spaudą, laisvą radiją, laisvą internetą ir t.t. Yra ir kitų kriterijų, dėl kurių būtų galima ir truputį pasiginčyti su šiuo vertinimu. Būtent komercinių struktūrų įtaka ir tai, kad mes net nelabai žinome, kokios komercinės struktūros, kada, kokią įtaką turi.
Pagal kokias taisykles Lietuvoje veikia žiniasklaida? Nes, kaip matome, ne visada žinome, kokios įtakos slypi už žiniasklaidos priemonių.
Deividas Velkas: Jei kalbėsime apie rašytines taisykles, jų žiniasklaida neturi tiek daug, ir pagrindinis įstatymas yra Visuomenės informavimo įstatymas. Kitas dalykas yra nerašytos taisyklės, kuriomis vadovaujasi tam tikros žiniasklaidos priemonės. Čia yra problema, nes visuomenė kartais nežino, kokiomis taisyklėmis žiniasklaida vadovaujasi iš tikrųjų. Kalbėčiau apie vidaus etikos taisyklių nebuvimą arba jų neiškėlimą į viešumą, nors 2013 viena kita žiniasklaidos priemonė jau viešai deklaravo savo etikos taisykles ar principus. Tad viena yra kalbėti apie tas taisykles, kurios yra priimtos ir galioja, o kita – apie tas taisykles, kuriomis iš tikrųjų vadovaujasi žiniasklaidos verslai. Štai čia ir kyla pagrindinis klausimas: kas gi valdo žiniasklaidą, kas tų taisyklių viešai neskelbia. Jie turėtų tai daryti pagal Visuomenės informavimo įstatymą, kuris yra deklaratyvus.
Kodėl sakote, kad tai yra deklaratyvus įstatymas?
D.V.: 1996 metais Visuomenės informavimo įstatyme buvo įpareigojimas skelbti ne tik duomenis apie viešosios informacijos rengėjų savininkus ir valdymą, bet ir apie ekonominius ir finansinius ryšius su ūkiniais subjektais, su finansų kredito įstaigomis, komerciniais bankais, netgi apie giminystės ryšius su valstybės institucijų pareigūnais. Ši nuostata dingo. Dabar informacija nėra pakankamai išsami, ji nepaliečia visų viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų, duomenys nėra laiku atnaujinami, arba jie iš vis neatnaujinami. Dėl šios priežasties įstatymo nuostatas vadinčiau deklaratyviomis.
Ar iš tikrųjų reikia, kad žiniasklaidos priemonės viešai teiktų informaciją apie savo finansinius interesus? Ar tai reikalinga?
R. S.: Man atrodo, kad reikalinga, nes natūraliai kyla interesų konfliktai. Pavyzdžiui, į ,,Lietuvos rytą“ investavo ,,Snoro“ bankas. Buvo paskelbtas interviu su ,,Lietuvos ryto“ bendrovės vadovu ir vyriausiu redaktoriumi Gedvydu Vainausku ir jis tame interviu, kuris buvo paskelbtas ,,Lietuvos ryte“, paaiškino akcininkų, šiuo atveju ,,Snoro“ banko, ir pačios bendrovės ,,Lietuvos rytas“, santykius. Jis buvo paklaustas: ,,Ar po to, kai įmonė ,,Snoras Media“ tapo dienraščio akcininke, nejautėte banko atstovybės bandymų daryti įtaką ,,Lietuvos ryto“ redaktoriams ir žurnalistams“? Ir Vainauskas atsako: ,,Apie tai nebuvo net užuominų, šia prasme akcininkai buvo korektiški. Jie visiškai nesikišo į dienraščio turinį, lygiai taip pat mūsų redakcija neturėjo jokio intereso gilintis į Snoro veiklą“. Va štai. Bet gi ,,Lietuvos ryto“ kaip žiniasklaidos priemonės, reikalas būtent ir yra ilintis į visų Lietuvos bankų veiklą! Suprantat, yra tokie interesų konfliktai. Kuo mes daugiaužinome apie tai, kaip veikia žiniasklaidos priemonės, tuo geriau.
Lietuvoje šiandien reikia atskleisti labai mažai informacijos, nors pasitikėjimas žiniasklaidos priemonėmis nėra ypač didelis. Kitas pavyzdys: jeigu mes nueitume ,,New York Times“, kuris yra pirmaujantis laikraštis JAV, tinklapį, galėsime parsisiųsti bendrovės metinį 129 puslapių pranešimą, kuriame detaliai rašoma ir apie bendrovės sudėtį, ir apie investitorius, ir investicijas, ir finansinius interesus, ir juridines procedūras, ir darbdavio ir darbuotojų santykius ir daug kitos informacijos.
Ar tai reiškia, kad Lietuvoje reikėtų didesnio reguliavimo? Ką reikėtų daryti, kad žiniasklaidos priemonės teiktų daugiau informacijos apie save?
D.V.: Pirmiausia, reikia gražinti buvusią Visuomenės informavimo įstatymo nuostatą, kuri leistų pamatyti kur kas realesnį žiniasklaidos veikimo lauką ir tarpusavio ryšius. Antras dalykas – reikia vykdyti įstatymą. Daugiau nieko nereikėtų.
Gal tiesiog nepakanka kontrolės, jeigu žiniasklaidos priemonės nevykdo įstatymo?
D. V.: Be jokios abejonės.
O kokia kontrolė šiuo metu yra?
D. V.: Administracinių teisės pažeidimų kodekse niekaip neatsiranda nuostata, kuri įpareigotų patraukti administracinėn atsakomybėn asmenis, kurie yra atsakingi už tai, kad duomenys institucijoms neteikiami. Vis dar neatsiranda poveikio priemonių ir jos neveikia, todėl duomenų teikimas yra daugiau savanorišku principu.
Tad ką šiuo metu galime sužinoti apie žiniasklaidos priemones?
D. V.: Galime sužinoti savininkus, žiniasklaidos priemones valdančių bendrovių direktorius, taip pat duomenis, kurie parodytų ryšius tarp vienos ir kitos žiniasklaidos priemonės arba jas valdančių bendrovių. Tai viešinti reikalauja Visuomenės informavimo įstatymas. Dar įstatymas įpareigoja Prezidentą, Seimo, Vyriausybės narius, savivaldybių tarybos narius informuoti, kokių juridinių asmenų, kurie valdo žiniasklaidos priemones, dalyviai arba valdytojai jie yra.
Kaip Jūs manote, ar Lietuvoje žmonės kritiškai skaito žiniasklaidos priemones? Ar jie tikrai užduoda tuos klausimus, kas slypi už laikraščio, kurį jie turi rankose?
R. S.: Sakyčiau, mūsų kritiškai skaitanti visuomenė nėra ypač gausi, bet taip nėra tik Lietuvoje. Naujienų raštingumas, man atrodo, Lietuvoje yra pakankamai žemas, žmonės vis dar sako: ,,Aš tikiu, nes aš skaičiau laikraštyje“. Tuo metu, pavyzdžiui, britai labai nepasitiki savo laikraščiais, bet jie skaito labai daug laikraščių. Jie supranta, kad reikia skaityti kelis laikraščius, jeigu nori gauti tikslesnį paveikslą apie valstybę ir bendruomenę, kurioje gyvena.
Žurnalistų etikos inspektorius yra kalbėjęs apie iniciatyvą sukurti žiniasklaidos duomenų bazę. Kokios papildomos informacijos ji teiktų, kodėl jos reikia?
D. V.: Tokia duomenų bazė leistų sužinoti, kas yra informacijos užsakovas arba valdytojas, kieno rankose informacija iš tikrųjų yra kaupiama, laikoma, skleidžiama. Taip informacijoje būtų daugiau objektyvumo ir skaidrumo, nebūtų ko slėpti ir už ko slėptis. Padarius žiniasklaidos tinklą matomą, visuomenei būtų parasčiau susigaudyti dėl pačios informacijos patikimumo.
O kaip Jūs priverstumėte žiniasklaidos priemones teigti tą informaciją?
D. V.: Buvo pasirinktas Registrų centro pagrindas.
Tai Jūs imtumėte informaciją iš Registrų centro?
D. V.: Taip. Nepateikusi tam tikros informacijos registrui, žiniasklaidos priemonė negali teikti paraiškų, perkančiajai organizacijai, negali kreiptis dėl akreditacijos.
O kaip Jums sekasi ją kurti? Nes pati iniciatyva, regis, neatsirado šiemet.
D. V.: Sunku pasakyti. Reikėtų klausti institucijų, kurios yra atsakingos už tų priemonių įgyvendinimą. Mano manymu, stipriai vėluojama, be to, į problemą žiūrima labai nesistemiškai.
Vadinasi, tarp institucijų nėra bendro supratimo, kad tokia informacinė sistema yra reikalinga?
D. V.: Manau, kad taip. Turbūt nėra bendro susitarimo tiek valdančiuosiuose sluoksniuose, tiek politikų gretose.
Šiek tiek užsiminėte apie dalyvavimą viešuosiuose pirkimuose. Šiuo metu Viešųjų pirkimų įstatyme yra nuostata, kad žiniasklaidos priemonės negali dalyvauti viešuosiuose pirkimuose, jeigu turi rimtų profesinės etikos pažeidimų. Ar ši nuostata realybėje veikia?
D. V.: Tas straipsnis yra svarbus toms perkančiosioms organizacijoms, kurie iš tiesų nori skaidrumo. Tačiau ši nuostata nėra įpareigojanti. Perkančioji organizacija pirkimo dokumentuose gali nustatyti, kad pasiūlymas bus atmetamas, jeigu žiniasklaidos priemonė, kurioje būtų viešinama tam tikra informacija, yra padariusi rimtą profesinį pažeidimą. Tačiau perkančioji organizacija turi tokią galimybę, bet ne įpareigojimą. Turbūt tos, kurios bus numačiusios galimus laimėtojus, manau, galbūt ir neįtraukinės tos nuostatos.
Viso laidos įrašo kviečiame klausytis čia .