Žmonės būtų aktyvesni savivaldoje, jei matytų, kad į jų pasiūlymus yra atsižvelgta ir jie iš tiesų daro įtakos sprendimams, „Transparency International“ Lietuvos skyriaus ir „Žinių radijo“ laidoje „Skaidrumo linija“ sakė pilietinės akcijos- festivalio Alytuje „10 plius per vieną dieną“ viena iš organizatorių, Pasaulio ekonomikos forumo jaunimo tinklo „Global Shapers“ atstovė Lietuvoje Kamilė Gimbutaitė.
Neseniai Alytuje ir kituose užsienio miestuose vyko bendruomenių iniciatyvų festivaliai. Kokia tai buvo iniciatyva ir kodėl jūs ją darėte?
Festivalį, kurį Lietuvoje pavadinome „10 plius per vieną dieną“,nusižiūrėjome nuo Kolumbijos sostinėje Bogotoje dar 2012 m. surengto festivalio, kuris vadinosi „100 iniciatyvų per vieną dieną“. Iš tiesų Kolumbijoje gyventojai miestui pasiūlė daugiau nei du šimtus idėjų, vėliau iniciatyva išplito po visą pasaulį ir jau įvyko Kopenhagoje, Monrealy, Keiptaune. Mes norėjome tokią akciją padaryti ir Alytuje. Tai buvo gan didelis užmojis, todėl nusprendėme verčiau daryti dešimt iniciatyvų, o galiausiai jų buvo daugiau nei dvidešimt.
Kadangi tai nauja pilietinė akcija, supratome, kad tikriausiai nebus lengva rasti dalyvių. Dėl to mes patys ieškojame aktyvių žmonių, susitikome su jau mieste esančių bendruomenių atstovais. Alytuje pakankamai aktyvios mikrorajonų bendruomenės, yra moksleivių ir studentų organizacijų, nevyriausybinių. Mes jiems pristatėme savo idėją, turėjome parengę pavyzdinį sąrašą įvairių galimų iniciatyvų.
Ar dalyviai festivalio metu pasiūlė idėjų, kurių nebuvo siūlę anksčiau?
Taip! Mes norėjome, kad žmonės kūrybingai bandytų kelti problemas, parodyti įvairius jiems rūpymus dalykus. Pavyzdžiui, miesto centrinė aikštė yra ištuštėjusi, nuklota plytelėmis, ir kai kurie dalyviai joje surengė pikniką- atsinešė pledų, sėdmaišių. Kita iniciatyva buvo tokia kaip flashmoba’s. Miesto centre esantis fontanas neveikia ir buvo iniciatyvių žmonių grupė, kurie norėjo kad tas fontanas veiktų. Tai jie tiesiog įlipo į fontaną ir ten, kur turėtų purkšti vanduo, jie purškė vandenį iš plastmasinių pūslių.
Ar buvo kažkokių idėjų, kurios buvo pasiūlytos miestui ir kurias būtų galima tęsti, įgyvendinti?
Pirmiausia, patį festivalį galima būtų tęsti. Girdėjau, kad Vilniuje yra juo susidomėjusių žmonių. Daugybė iniciatyvų, vykusių per festivalį, galėtų vykti nuolat. Pavyzdžiui, studentai iš Alytaus kolegijos suorganizavo kino vakarą po atviru dangumi. Taip pat festivalyje dalyvavo „Anoniminis sūpynių fondas“, kurio nariai birželio 7 d. pakabino sūpynes miesto parke ir keliose kitose vietose, bet jos liko kabėti ir miestiečiai galės toliau suptis. Dar buvo tvarkoma aplinka, dažomi suoleliai.
Sakėte, kad jūs šia iniciatyva norite atkreipti dėmesį į vietos problemas. Ar jums, jūsų kolegoms teko bendrauti su vietos savivalda?
Su organizatorių komanda prieš keletą mėnesių organizavome susitikimą savivaldybėje, kurio metu vertinome miesto strateginį plėtros planą. Jis, mūsų nuomone, nebuvo labai geras planas ir mes tą norėjome pasakyti. Parengėme konstruktyvių pasiūlymų sąrašą ir suorganizavome renginį su konsultantais, kurie anksčiau buvo parengę Lietuvos regionų konkurencingumo studiją. Norėjome parodyti, kad miestas turėtų turėti viziją, kad miesto strateginis planas neturėtų būti visų viešųjų paslaugų kratinys be jokių prioritetų ir t.t. Tai tas renginys buvo labai sėkmingas, nes susirinko įvairių sričių atstovai, prisipildė beveik visa savivaldybės salė. Visgi pritrūko dėmesio ir susidomėjimo tiek iš administracijos vadovo, tiek iš mero, kurie ilgai mūsų renginyje neužtruko.
Ar jūsų pastabos ir pasiūlymai, kuriuos pateikėte, buvo įtraukti į planą?
Ne, nebuvo.
Gal žinote, kodėl?
Mus informavo, kad buvo svarstyta, bet buvo priimtas pradinis variantas. Galbūt pritrūko laiko. Kuriant planą vyko susitikimai su įvairių sričių atstovais, vėliau kurį laiką dar buvo galima teikti pasiūlymus. Sporto atstovai teikė pasiūlymus iš savo pusės, švietimo atstovai- iš savo pusės, sveikatos apsaugos– iš savo pusės ir galiausiai tas planas gavosi kratinys. Tuo metu mes sakėme, kad miestas pirmiausia turėtų turėti savo viziją ir kad būtų kažkokie prioritetai, o ne vien, pavyzdžiui, Europos Sąjungos pinigų įsisavinimas.
Iš tiesų mes net nesiekėme, kad padarytų planą iš naujo, nors, aišku, tai būtų buvęs idealus variantas. Mes tiesiog norėjome parodyti gyventojams, kad reikia teikti savo pastabas savivaldybei, kad galima kažką daryti.
Jūs kurį laiką gyvenote JAV. Ar grįžusi į Lietuvą pastebite skirtumų tarp Lietuvos ir JAV gyventojų, kiek jie domisi savo miesto savivaldos problemomis?
JAV vaikai nuo pat vaikystės turi tokį požiūrį „Aš galiu!“, kuris yra visiškai priešingas pas mus vyraujančiam požiūriui. Man atrodo, žmonės ten veržlesni.
Norėčiau sugrįžti prie mūsų pačios pradžios. Minėjote, kad vaikščiojote ir įkalbinėjote vietos organizacijas, bendruomenes dalyvauti akcijoje. Kaip jūs manote, ko trūksta Lietuvos gyventojams, kad jie būtų aktyvesni ir jaustųsi, kad yra šios šalies, miesto šeimininkai?
Man atrodo, kad labiausiai žmones motyvuotų, jei jie matytų rezultatą, jog tai, ką jie siūlo, prisideda prie sprendimo. Jeigu, pavyzdžiui, po gyventojų akcijos prie fontano tas fontanas vėliau pradėtų veikti, tai būtų stipri motyvacija. Galbūt to labiausiai ir trūksta. Pilietinių iniciatyvų yra vis daugiau, ypač socialiniuose tinkluose. Jei mes matysime jų poveikį, kad tai veikia, tapsime aktyvesni ir bendruomeniškesni.
Viso laidos įrašo kviečiame klausytis čia .