Pačioms įmonėms būtų naudinga viešai atsiskaityti už savo veiklą, mano verslą tvarios politikos klausimais konsultuojantis Mindaugas Galiauskas. „Transparency International“ Lietuvos skyriaus ir „Žinių radijo“ laidoje „Skaidrumo linija“ jis teigė, informacijos atskleidimas užsienyje tampa nauja mada.
Ar galėtumėte trumpai pristatyti, kam šiuo metu įmonės turi atsiskaityti už savo veiklą bei ką jos skatinamos atskleisti savanoriškai?
Kasmet, pasibaigus įmonių finansiniams metams, įmonės Registrų centrui pateikia finansines ataskaitas. Ši informacija nebūtinai prieinama viešai, tačiau iš principo už simbolinį mokestį kiekvienas registruotas Registrų centro duomenų bazės vartotojas gali gauti tas ataskaitas. Kitus duomenis reikia pateikti įvairioms institucijoms: Mokesčių inspekcijai, Sodrai. Tačiau reikšmingesnių viešų duomenų pateikimo prievolių Lietuvos įmonėms nėra, nebent jos būtų viešo intereso arba valstybės valdomos įmonės, tuomet joms taikomi papildomi reikalavimai.
Ar įmonės savo iniciatyva ką nors teikia viešai?
Ypatingų veiksmų lietuviškos įmonės nesiima. Turime keletą išskirtinių atvejų, kai dėl tam tikrų priežasčių įmonės viešai atsiskaito, tačiau bendras įspūdis Lietuvos rinkoje yra toks, kad jeigu tai nėra reikalaujama, nekelia grėsmės įmonės licencijai veikti Lietuvoje, tai renkamasi informacijos viešai neatskleisti.
Sakote, kad tik kelios įmonės viešam atsiskaitymui skiria daugiau dėmesio. Tačiau kodėl jos turėtų tai daryti?
Naudų yra daug, bet, manau, pati svarbiausia, yra ta, kad taip įmonės įtraukia į savo veiklą kitas suinteresuotas šalis, o ne vien tik savo akcininkus. Įmonė veikia atviroje rinkoje, jai įtakos daro daugybė kitų dalyvių: tiek konkurentai, tiek kitos visuomenės grupės. Ji pati daro įtaką aplinkai, jei kalbėtume apie gamtosaugą. Šiuos poveikius reikia suprasti, ne tik finansinę įtaką.
Minite interesų grupes – kokios jos galėtų būti?
Dažniausiai būna, kad įmonės dėmesys sutelktas į akcininkus. Nors įmonė galbūt prieš tai ir sakė, kad jai yra svarbios ir kitos suinteresuotos šalys.
Ar neklientas galėtų būti suinteresuota grupė?
Taip, vienareikšmiškai taip. Pavyzdžiui, oro uostai patiria labai stiprų gamtosaugininkų spaudimą, ir įmonės, norėdamos legaliai veikti, negali neatsižvelgti į jų nuomonę.
Ar Lietuvoje yra tokių interesų grupių, į kurių nuomonę įmonės atsižvelgtų?
Klasikinis pavyzdys tai yra vaikų namai arba kitos socialiai jautrios temos, kurios įmonei suteikia daugiausia socialinių dividendų, tačiau galbūt turi labai mažai ryšio su pagrindine įmonės veikla. Tai yra patogus pasirinkimas. Kitais atvejais gali būti pasirenkamos tos grupės, kurios garsiausiai reiškia savo nuomonę. Dar yra interesų grupės, kurios šiuo metu neaktyvios, bet įmonės vis tiek turėtų jas numatyti ir žinoti, kad ta interesų grupė gali bet kada pabusti.
Kada apskritai pradėta skirti daugiau dėmesio viešam atsiskaitymui?
Pati socialinė atsakomybės sąvoka įgavo reikšmingą svorį gal prieš 50 metų, kuomet Milton‘as Freedman‘as sakė, kad įmonių socialinė atsakomybė yra didinti pelną, ir jau tada iš karto atsirado jį kritikuojančių. Ir jeigu žiūrėtume į ką ši kritika išaugo, galėtume paminėti 1999 m. Jungtinių Tautų pasaulinį susitarimą, kuris numatė papildomus nefinansinius įmonių atskaitingumo principus, arba 1997 m. pasaulinę atskaitingumo iniciatyvą, skatinančią įmones atskleisti reikšmingą nefinansinę informaciją apie savo veiklą. Apskritai per pastaruosius 10 metų yra pastebimas didžiulis atskaitingumo augimas, iš dalies dėl interesų grupių stiprėjimo.
O didesnis atskaitingumas tampa mada versle?
Galima ir taip sakyti. Tik klausimas, ar ši mada pavirs į kažką tvaraus. Čia galėčiau paminėti būsimą Europos Sąjungos direktyvą, kuri tą madą užtvirtins tarptautiniu lygmeniu. Po maždaug poros metų Lietuvos Seimas turės priimti atitinkamus pakeitimus, kurie įpareigos viešo intereso įmones, kurios turi daugiau nei 500 darbuotojų, atskleisti tam tikrą nefinansinę informaciją apie save.
Jūs jau ne vieną kartą minėjote tokį terminą kaip nefinansinė informacija. Kas tai yra?
Tokia informacija dažniausiai grupuojama į 3 pagrindinius polius: aplinkosauginės, socialinės ir įmonės valdymo. Aplinkosauga yra savaime suprantama sąvoka, t.y. įmonės įtaka aplinkai, tarša. Socialinė – nukreipta į įmonės santykį su savo darbuotojais, pavyzdžiui, kiek moterų yra vadovių, ar įmonė gerbia žmogaus teises, ko reikalauja iš savo tiekėjų. Įmonės valdymas – čia atsiranda tokios temos kaip korupcija, kyšininkavimas, apskritai kokiais principais įmonė remiasi savo veikloje.
Ar per savo profesinę karjerą pastebėjote atvejų, kai įmonės iš esmės pakeitė savo veiklos standartus, tapo atviresnės, pradėjo viešai pasakoti apie save? Jei taip, kas įmones verčia pakeisti poziciją?
Dažniausiai pasikartojantis atvejis – tai įmonėse dirbantys vadinamieji vidiniai čempionai, kurie savo iniciatyva sugeba sužadinti visą įmonę, kad ji taptų atskaitingesnė. Dažniausiai tai lemia tų žmonių asmeninės pažiūros ar užsienyje pamatyti pavyzdžiai. Taip pat kita dažna priežastis būna tai, kad įmonėms didesnę įtaką pradeda daryti užsienio motininės įmonės, kurios nustato tam tikrus standartus.
Visos laidos kviečiame klausytis čia .