Pilietinis aljansas prieš korupciją kaip desperacija?
Rytis Juozapavičius, „Transparency international“ Lietuvos skyriaus direktorius
Pilietinės visuomenės institutas, Žmogaus teisių stebėjimo institutas, Lietuvos laisvosios rinkos institutas ir „Transparency International“ Lietuvos skyrius prisistato visuomenei, kaip „Pilietinis aljansas prieš korupciją“. Pakalbėjus su kiekvienos organizacijos atstovais atskirai aiškėja, kad jie siūlo skirtingus receptus korupcijai pažaboti ir net kartais prieštarauja vieni kitiems.
Tad kodėl Jungtinės Karalystės Ambasada remia šią margaspalvę sąjungą, o ir patys nevyriausybininkai viešai įsipareigoja susitarti dėl pačių svarbiausių kovos su korupcija priemonių net atsisakydami savo „mėgstamų arkliukų“, jei jiems nepritaria kiti aljanso partneriai? Atsakymas paprastas, – dėl nusivylimo.
Ilgesnį laiką stebint, kaip valdžia neskuba imtis pačių svarbiausių korupcijos prevencijos darbų, kaip korumpuoti politikai patys vieni kitiems klijuoja korumpuotų politikų etikes, bet niekas dėl to nesikeičia, apima negeras jausmas, kuris dažno pasipiktinusio nevyriausybininko būna išsakomas fraze „viskas tik blogiau!“ Mus vienija bloga nuojauta, kad mes pralaimime ginčą dėl vertybių ciniškiems pragmatikams ir vienija troškimas kartu ginti bent dalį svarbių demokratijos principų, dėl kurių svarbos sutinkame patys.
Keturios NVO pateiks visuomenei rekomendacijų paketą, kuris leis dar paprasčiau ir dar greičiau įvertinti valdžios antikorupcinės politikos sėkmę arba bejėgiškumą. Galbūt vėliau paaiškės, kad konkrečių korupcijos prevencijos pasiūlymų pateiksime ir kitose srityse, tačiau šiandien ypatingai knieti ką nors konkretaus pasiūlyti šešiuose baruose.
Visų pirma, rūpi piliečių galimybės dalyvavauti priimant sprendimus vyriausybės ir vietos savivaldos lygiuose. Nes tiek savivaldybėse, tiek ministerijose įsigali mada laikyti piliečius idiotais ir ignoruoti žmonių nuomonę apie sprendimus, už kuriuos jie patys sumokės savo pinigais ar žuvusiomis nervų ląstelėmis. Pavyzdžiui, kaip mums dalyvauti sprendimuose subsidijuoti „Rubicon group“ teikiamas paslaugas vilniečiams arba skirstant ES paramą „grupei draugų“?
Antra, labai svarbios yra elektroninės valdžios perspektyvos, dėl kurių realiai sustiprėtų valdžios atskaitomybė ir padidėtų jos sprendimų skaidrumas. Nes šiandien kuo svarbesnis bendruomenės turto efektyvaus panaudojimo požiūriu rengiamas nutarimas arba kuo stipriau ir kuo daugiau žmonių palies koks naujas reguliavimas – tuo sunkiau rasti jo projektą ar aiškinamąjį raštą, kuriame būtų vertinamas jo poveikis. Na, kaip mums sužinoti, kiek pabrangs elektra tyliai pataisius kokį Elektros energetikos įstatymą ir kokius viršpelnius gaus skirstomieji tinklai?
Trečia, mums knieti piliečių galimybės kontroliuoti politikų elgesio ir profesinės etikos normų laikymąsi. Nes kankina įspūdis, kad politika ir toliau sparčiai virsta verslu. Maža to, kai kurios politinio elito žvaigždės net bando nuginčyti dalies piliečių įsitikinimą, kad verslas ir politika yra nesuderinami dalykai ir kad politikai visomis išgalėmis turi gintis nuo įtarimų, jog tarnauja tik siauriems verslo interesams. Kaip Jūs galite perduoti savo „Tu man nusibodai!“ konkrečiam politikui nesulaukę rinkimų? Ar tikrai šiandien Lietuvoje politikams keliami moralės standartai yra „populistiniai“ ir ar tikrai visame pasaulyje politikai ramiai užsiiminėja verslu (ir dar tai slepia)?
Ketvirta, mums rūpi pareiškėjų apsaugos nuo susidorojimo per darbo santykius įstatymo projekto ir susijusių teisės aktų priėmimas. Nes jei ir toliau pareiškėjus pravardžiuosime „skundikais“ ar „Pavlikais Morozovais“, tai teisėsauga tikrai nepagaus jokio korupcijos ryklio, nes paprasčiausiai neužteks pinigų prikaišioti „blakių“ į kiekvieną kabinetą ir perklausyti visus telefoninius pokalbius. Pranešti apie grobstomus bendruomenės pinigus yra taip pat garbinga, kaip ir apie pavogtus vaikų pietus. Ir tai nėra „nešti šiuksles iš namų“, – tai reiškia tiesiog netapti nusikaltimo bendrininku apie jį nepranešant. O pareiškėjus reikia ginti nuo susidorojimo, nes juos visada persekioja.
Penkta, „Pilietiniam aljansui prieš korupciją“ yra svarbi pačių įvairiausių teisinio pobūdžio priemonių korupcijos kontrolės ir prevencijos srityje ekspertizė. Nes kiekvienas išpopuliarėti norintis veikėjas gali pasiūlyti kokią drakonišką „kovos su korupciją“ priemonę. Tiesa, kad korupcionierių paieška daugeliu atveju atrodo kaip paranoja, bet būtų apmaudu, jei daugelio dorų žmonių teisės ir orumas būtų pažeisti gaudant keletą stambių niekšų. Tai bene pats sunkiausias uždavinys keturių NVO aljansui: susitarti dėl konkrečių teisinio pobūdžio priemonių ir taip pat vieningai vertinti kitų institucijų antikorupcinius pasiūlymus. Pavyzdžiui, vieniems atrodo labai gera mintis patikrinti pareigūnus siūlant jiems kyšį ir slapta filmuojant, o neatlaikiusius „sąžiningumo testo“ atleisti iš darbo. Bet kiti nugąstauja dėl galimų „perlenkimų“ kuriuos mėgsta visi provokatoriai. Arba štai vieniems atrodo, kad jei koks labai įtartinas valdininkas nesugeba įrodyti, jog praturtėjo teisėtai – tai turtą reikia atimti, bet kiti vėl nuogąstauja, kad šia tvarka bus piktnaudžiaujama.
Ir šešta, mums taip pat rūpi STT statuto ir jos „imuniteto“ tarnybų veiklos analizė. Be visuomenės pasitikėjimo STT yra bejėgė, o be antikorupcinės institucijos kaip STT visuomenė niekada nepažabos korupcijos. Po nesėkmingų politinės korupcijos bylų STT yra lengva barti. Tačiau pasak Bertrand de Speville, garsiosios Nepriklausomos kovos su korupcija komisijos buvusio komisaro, net už pažangų korupcijos pažabojimą giriamame Honkonge tik 10% ikiteisminių tyrimų pasiekia teismą, o net 90% bylų nepasiekia teismo dėl įkalčių stokos. Mums tik svarbu suprasti, kas iš tikrųjų lemia STT sprendimus ir kiek ši tarnyba yra pasiruošusi užtikrinti pačios pareigūnų profesionalumą ir užkirsti kelią piktnaudžiavimui?
„Pilietinis alansas prieš korupciją“ įsipareigoja vengti lozungų ir pateikti labai konkrečių rekomendacijų paketą, kuris bus pristatytas ir politikams, ir visuomenei. Labai viliamės kad mūsų iš nevilties suburta sąjunga bent iš dalies padės sumažinti piliečių nusivylimą valdžia ir demokratija.