Lietuvoje viešėjęs Londono ekonomikos mokyklos žiniasklaidos tyrimų centro „Polis“ įkūrėjas, buvęs ITN ketvirtojo kanalo redaktorius, BBC filmų premijos laureatas Charlie Beckettas yra įsitikinęs, kad žiniasklaida vis dar vaidina didžiulį vaidmenį visuomenės gyvenime.
Tiesa, žiniasklaida ir žurnalistai taip pat turi stengtis priartėti prie visuomenės, nebijoti naujovių, tvirtai laikytis tam tikrų įsitikinimų. Žiniasklaidos veteranas drąsina žurnalistus, o drauge su jais ir politikus nebijoti bendrauti su žmonėmis, žengti į dar neištirtas interneto forumų ar interneto dienoraščių teritorijas.
Retas žmogus išties domisi politika. Daugeliui tai – nuobodi politikų žaidimų aikštelė. Kaip žmonės sudominti politinėmis naujienomis, kaip ir kada jiems pranešti tai, ką jie privalo žinoti?
Politika išties dažnai yra nuobodi, ir sudominti žmones šiomis naujienomis nėra lengva. Kartais žiniasklaida praneša neįdomias ar net bauginančias naujienas, bet žurnalistai neturi bijoti būti nemėgstami.
Labai dažnai žurnalistų, kalbančių ir rašančių apie politiką, nemėgsta ir patys politikai, nes šie mikrofonus kaišioja būtent tada, kai dėmesio norisi mažiausiai. Kartais tiesiog reikia susitaikyti su žinia, kad politika nėra pats įdomiausias dalykas pasaulyje ir imti ieškoti kitų kelių, kaip visuomenei pranešti tai, ką ši privalo žinoti.
Nereikėtų tikėtis, kad didžioji dalis visuomenės išsižiojusi gaudys visas naujienas apie šalies parlamentą, politinius sprendimus ar tam tikrus politikų reveransus vienas kitam. Žmonės turi savo gyvenimus ir retai kada įvardija, jog „domisi politika“.
Vis dėlto, net neminėdami žodžio „politika“, kasdien apie ją kalba: peržvelkite įvairiausius interneto puslapius, pokalbių kambarius. Ten žmonės nuolatos plepa apie jiems svarbius ir įdomius dalykus, o kartu – apie politiką, tiesiog tai nebūna įvardyta.
Pasidairykite kad ir po populiarų interneto puslapį, kuriame pateikiamos futbolo naujienos.
Žinoma, ten žmonės visų pirma kalba apie futbolą, bet ne tik. Jie aptaria emigracijos, nedarbo, seksualumo klausimus, o visa tai yra politika. Šiame interneto puslapyje sporto naujienas skaitantys ir apie svarbius politinius bei socialinius reikalus diskutuojantys žmonės niekada neis apie politiką kalbėti į tas vietas, kur išties apie ją kalbama, bet tai nereiškia, kad politika jiems neįdomi.
Politikos komentatoriai dažnai tūno bet kuriame bekraščio interneto kampelyje, tik ne politiniuose puslapiuose. Būtent ten turi tūnoti ir žurnalistai.
Kodėl vien žodis politika skamba bauginamai? Kaip ir kada visuomenė ima domėtis politika, dalyvauti joje? Koks žiniasklaidos čia vaidmuo?
Žinoma, kalbėti apie politinius procesus, rinkimų sistemas ir kitus baisokai skambančius dalykus išties nuobodu. Įdomu tampa tada, kai imame analizuoti procesus, ir tai, kaip politika veikia žmonių gyvenimus. Jei žmonės gali reikšti savo nuomonę, diskutuoti su kitaip galvojančiais – politika tampa kur kas įdomesniu ir artimesniu dalyku.
Štai čia ir įsitraukia žiniasklaida, kuri yra tarpininkė tarp visuomenės ir to, kas vyksta už parlamento ar vyriausybės sienų.
Ir tai tinka ne tik naujoms žiniasklaidos priemonėms, tokioms kaip internetas, kur, rašydamas komentarą jam svarbiu klausimu, žmogus jau dalyvauja politinėje diskusijoje. Klausytojai labai mėgsta skambinti į radijos stotis ir reikšti savo nuomonę vienu ar kitu klausimu – tai politinis dalyvavimas, nors retas žmogus galėtų tai būtent taip įvardyti.
Žmonės mėgsta kalbėti apie politiką iki tol, kol tai pavadini politika. Skaitytojams, klausytojams ar televizijos žiūrovams įdomūs procesai ir rezultatai, kurie juos liečia, bet visai neįdomi kova dėl postų, įtakos ar nematomos galios.
Pastebėjau dar vieną tendenciją – dabar madinga sakyti, kad aš nekenčiu politikos, nemėgstu šių temų. Taip sakydami žmonės nori pasirodyti atsainūs ar net ciniški. Manau, taip yra todėl, kad tiek Didžiojoje Britanijoje, tiek Lietuvoje demokratijos nešami vaisiai priimami kaip savaime suprantamas dalykas. Kai gali kalbėti – nenori, o yra vietų pasaulyje, kur net labai norėdamas kalbėti apie politiką negali. Gali būti, kad mūsų visuomenės apie tai nesusimąsto.
Žmonės skundžiasi, kad žiniasklaida skelbia tik blogas naujienas, liūdnas ekonomines prognozes, rodo nusibodusius politikų veidus, kurie sako, kad yra blogai ir bus dar blogiau. Kaip pranešti blogas žinias, bet nebauginti žmonių?
Normalu, kad žmonės pavargsta nuo politikų, kurie kartoja ne kartą girdėtas tiesas. Negalima tikėtis, kad visi ir visuomet domėsis politika, ekonominiais dalykais ar sudėtingais socialiniais klausimais.
Norint pasiekti teigiamą efektą reikia žmonėms nemeluoti, atvirai sakyti, kad, tarkim, finansinė padėtis šalyje yra sunki. Taip pat vertėtų žmonėms leisti prisidėti prie tam tikrų sprendimų, politikai galėtų siūlyti žmonėms daugiau diskutuoti apie taupymą ar net išklausyti jų pasiūlymų, kur ir kiek reikėtų taupyti.
Politikai turėtų ne tik kalbėti, bet ir išklausyti, o žiniasklaida čia vaidintų puikų tarpininko vaidmenį.
Bendravimas, atgalinis ryšys – svarbiausi dalykai kalbantis su visuomene. Žmonės neturi būti bauginami, ir jiems neturi susidaryti įspūdis, kad jų balsas ir nuomonė nieko nereiškia, nes taip nėra.
Artėjantys rinkimai į televizijos šokių aikšteles išginė nemažą būrį politikų. Ar taip turėtų būti? Ar šokantis politikas, kurį kas savaitę rodo visos televizijos, tampa normaliu reiškiniu?
Televizijoje pramogaujantys politikai nėra naujiena, jie mėgina parodyti, kad yra paprasti žmonės ir taip tapti artimesni rinkėjams. Siekiama panaudoti pramoginę žiniasklaidą, „žvaigždžių“ statusą bei žmonių susidomėjimą įvairiais pramoginiais projektais tam, kad rinkėjai, visuomenė juos pastebėtų ir įsimintų.
Tai nėra blogai, bet tik tuomet, jei toks politikas ne tik šoka, o ir kalba apie visuomenei skaudžias problemas, televizijoje įgytą populiarumą panaudoja realiems darbams.
Baisu, kai politikai tampa tokie kaip Italijos premjeras Silvio Berlusconi, kuris mėgsta ir moka linksminti publiką, bet nenori ir nemoka spręsti svarbių problemų, vengia diskusijų, rimtų klausimų. Reikia išlaikyti vidurį, bet tenka pripažinti, jog retsykiais tai nepavyksta.
Net rimti politikai gali būti nenuobodūs, jei dirba nuoširdžiai ir nebijo susidurti su paprastais žmonėmis.
Modernios komunikacijos laikais politikams itin svarbu kalbėti drąsiai, atvirai ir visą laiką. Nereikia slėptis, nutylėti ar manyti, kad visuomenė neturi žinoti, negali suprasti.
Tarkime, buvęs Didžiosios Britanijos premjeras Gordonas Brawnas nemėgo bendrauti su žiniasklaida, žmonėmis. Jis mokėjo tai daryti, bet nenorėjo, ir tai buvo didelis jo, kaip politiko, pralaimėjimas. Tokių klaidų šiame komunikacijos amžiuje daryti jau nebegalima.
Su visuomene galima bendrauti šokant ar dirbant rimtus darbus, bet bendrauti – būtina. Šias laikais negali būti geru politiku, jei esi blogas viešųjų ryšių žinovas, jei nemoki ar nenori kalbėtis su žmonėmis, žurnalistais. Nebūtina būti gražiam, aukštam ar jaunam, svarbu – mokėti ir norėti kalbėti, būti atviram.
Komunikacijos amžiuje keičiasi žmonių bendravimo ypatumai. Ar keičiasi ir žurnalistų darbas?
Žiniasklaida ir žurnalistų darbas keičiasi, nes interneto ir modernių technologijų laikais žmonės patys gali būti „žurnalistais“. Jie gali ką nors pamatyti, nufotografuoti, užfiksuoti įvykusį faktą.
Žurnalistai neturi ir negali fiksuoti tik faktų, jie privalo žinoti daugiau, informuoti greičiau, papasakoti plačiau ir tą faktą, kurį galbūt pranešė atsitiktinis žmogus, paversti patrauklia istorija. Žurnalistai kaip anksčiau, taip ir dabar yra tarpininkai, tiesiog dabar keičiasi technologijos, bet žmonių noras žinoti daugiau – ne.
Kalbėjosi ir parengė Jūratė Važgauskaitė