Lietuvos gyventojai į savivaldos institucijas dažniau kreipiasi dėl finansinės paramos, bet ne ieškodami pagalbos savo iniciatyvoms, „Transparency International“ Lietuvos skyriaus ir Žinių radijo laidoje „Skaidrumo linija“ teigė Pilietinės visuomenės instituto vadovė Ieva Petronytė.
Tyrinėjate pilietinę visuomenę Lietuvoje. Ar žmogus yra pilietiškas sprendžiate pagal tai, ar jis aukoja pinigu labdarai, ar dalyvavo aplinkos tvarkymo akcijose, pranešė apie galimus įstatymų pažeidimus. Kodėl manote, kad būtent šie kriterijai geriausiai parodo, kad žmogus yra pilietiškas?
Mūsų pilietinio aktyvumo indeksas apima 17 galimų veiklų, jų sąrašas padarytas pagal įvairias politinio dalyvavimo teorijas. Dalyvavimas rinkimuose ir kreipimasis į institucijas prašant gauti informacijos nėra įtraukti, nes šiuos duomenis galime gauti iš Vyriausiosios rinkimų komisijos arba Vidaus reikalų ministerijos. Tuo metu mes šiuo indeksu norėjome gauti papildomos informacijos. Kaip minėjau, tos veiklos yra pakankamai įvairios, nuo tradicinių- ar kreipėsi į politiką tam tikrų rūpimu klausimu ar dalyvavo politinėje veikloje,- iki peticijų, streikų, boikotų, politinio vartojimo, t.y. kai perka arba neperka prekių dėl tam tikrų priežasčių.
Pilietinės visuomenės instituto atliktame Pilietinės galios indekse gavome 36 balus iš 100. Kiek reikėtų surinkti, kad galėtume teigti, kad Lietuvoje žmonės yra pilietiški?
100 balų nenurodo kažkokios utopinės situacijos, kurios negalima pasiekti arba kurioje mes turime labai aktyvius piliečius. 100 balų yra pakankamai sveika visuomenė, kuri reaguoja į aplinką, kur gyventojai sugeba susiburti ir spręsti savo problemas kartu. Prieš kelis metus atlikti pilietinės galios indekso mokyklose duomenys rodo, kad mokytojai yra labai aktyvūs ir labiau priartėja prie šimtuko.
Jūsų tyrimo rezultatai rodo, kad tie, kurie nėra pilietiški, nedalyvauja pilietinėje veikloje, nes bijo prarasti darbą arba bijo būti viešai užsipulti. Kiek šios baimės pagrįstos?
2009 metais į klausimyną buvome įtraukę klausimą, kiek per pastaruosius penkerius metus respondentai buvo patyrę žalos? Skaičiai buvo gerokai mažesni. Pavyzdžiui, 5 proc. teigė praradę darbą dėl savo pilietinių veiklų, 4 proc. buvo viešai užsipulti ar šmeižiami, 3 proc. sulaukė grasinimų susidoroti. Nors vieną iš žalų yra patyrę 10 proc. šalies gyventojų. Tai visai daug.
Ar Lietuvoje yra sudarytos sąlygos žmonėms būti pilietiškiems?
Sąlygų sudarymas būti pilietiškiems yra dvipusis reikalas. Vieną vertus, pokytis į gerąją pusę išties yra ir matome daugiau iniciatyvų, daugiau geranoriškai nusiteikusių valdžios institucijų darbuotojų, kurie į aktyvius piliečius žiūri ne kaip į keistuolius, bet išties bendradarbiauja. Kita vertus, galima pažiūrėti į tas pačias e-demokratijos svetaines, kurios daugeliu atvejų veikia labai vangiai. Ir valdžios institucijų darbuotojai ne visada yra geranoriškai nusiteikę. Bet galbūt nereikėtų laukti, patys piliečiai galėtų organizuotis ir siekti pakeisti situaciją. Piliečių įtraukimas nėra vien tik valdžios reikalas. Patys piliečiai turi jausti atsakomybę, kad jie patys yra atsakingi už savo aplinką.
Ar Lietuvoje bendruomenės gyventojai yra įtraukiami į savivaldą? Ir ar jiems paprasta bendrauti su vietos valdžios institucijomis?
Lietuvos gyventojai savivaldoje dalyvauja nepakankamai. Kai kalbame su savivaldos institucijomis, jos dažniausiai teigia, jog sulaukia tam tikrų finansinės paramos prašymų, tačiau labai retai gyventojai imasi kokių nors iniciatyvų, kurios iš ties padėtų gerinti aplinką. Vietos problemos labiausiai skauda ir pilietinės galios indeksas rodo, jog žmonės labiausiai linkę spręsti būtent vietos problemas.
Koks yra pilietiško žmogaus portretas?
Daugiausia pilietinės galios turi labiausiai išsilavinę, didesnes pajamas gaunantys žmonės, kurie gyvena didmiesčiuose. Tiesa, nėra jokio skirtumo tarp lyčių. Dar svarbiau yra tai, ką žmogus mąsto, kaip jis yra nusiteikęs, kokios yra jo pilietinio dalyvavimo ar pilietiškumo normos. Ar jis mano, kad dalyvauti savo bendruomenės kūrime, savo aplinkoje, yra vertinga ir reikalinga? Ar tai yra kažkieno kito reikalas ar jo asmeninis? Ši nuostata yra viena sbarbiausių.
Kaip manote, ką Lietuvos gyventojai, nevyriausybinės organizacijos arba viešasis sektorius turėtų daryti, kad žmonės būtų pilietiškesni?
Labai svarbu kurti pasitikėjimo tinklus. Ir čia turėtų įsitraukti ne tik visuomeninės organizacijos, žmonės, bet ir valdžios institucijos, kurios rodytų pasitikėjimą piliečiais, norėtų bendradarbiauti ir kartu veikti. Kita vertus, labai svarbu rodyti ir akcentuoti gerus pavyzdžius. Mes pastebime kiekvieną nepavykusią iniciatyvą, riziką, bausmę, bet vis dar pakankamai retai atkreipiame dėmesį į vykusias ir geras iniciatyvas.
Labai padėtų institucijų atskaitingumas ir skaidrumas. Jeigu valdžios institucijos rodo, ką jos veikia, tai lygiai taip pat jos turėtų būti atviros, laukti grįžtamojo ryšio. Visuomenė turėtų būti suprantama ne kaip pavaldinys arba darbdavys, bet kaip partneris. Kažkas iš šitų dviejų partnerių, visuomenė ar valdžios institucijos, turėtų būti pirmasis, kuri pasistiebtų ir įtrauktų kitą.
Visos laidos kviečiame klausytis čia .