Pasitraukė V.Uspaskichas. Pasitrauks A.Zuokas. Kas toliau?
Indrė Makaraitytė, www.DELFI.lt
2005 birželio mėn. 29 d. 11:00
Jau pora savaičių džiūgaujama, kad pasitraukė Viktoras Uspaskichas. Esą žmogų taip prie sienos prirėmė žiniasklaida ir politiniai oponentai, jog jis ėmė ir neatsilaikė. Yra nemažai prilyginančių V.Uspaskicho žingsnį vakarietiškai praktikai, esą, štai, žiūrėkit, taip ir turi elgtis tikras politikas. „Prisidirba“ ir… garbingai pasitraukia.
Dabar gi visų dėmesys sutelktas ties Vilniaus merija, ir debesys virš Artūro Zuoko galvos vis juodesni. Ypač nepatogus A.Zuokui lyginimas su V.Uspaskichu. Štai, pažiūrėkit, anas tai „prorytietiškas“, bet vis tiek „vakarietiškai“ pasitraukė.
Gal tai ir neblogas argumentas, galintis paakinti A.Zuoką greičiau reaguoti į Prezidento išreikštą nepasitikėjimą, augantį visuomenės nepasitenkinimą, tačiau vadovaujantis tokia logika ir patys apsigaudinėjame, ir leidžiamės mulkinami labai išgudrėjusių Lietuvos (ir ne tik) politikų.
Šie gi dar teigia, kad ne tik V.Uspaskicho, bet ir A.Zuoko pasitraukimas tikrai pasitarnautų politikos skaidrinimui. Lozungas „švarinkimės“ vėl grįžo į madą. Tiesa, panašiai galvoja ir, matyt, neblogai Lietuvos politikos užkulisius pažįstantis Juozas Kazickas. Viename iš šalies dienraščių Amerikos lietuvis teigė manąs, jog po kiekvieno skandalo, kuriuose tam tikrus vaidmenis atlieka korupcija įtariami politikai, pasidaro vis švariau.
Gal tuose sluoksniuose, kuriuose sukinėjasi šis verslininkas, išties mažiau sukčių, bet sakyti, kad jų būtų sumažėję Seime, Vyriausybėje ar savivaldybėse, neapsiverčia liežuvis. Kad ir kaip būtų apmaudu, jei dabar mūsų išgyvenami skandalai nors kiek prisidės prie politikos skaidrumo, tai drąsiai galėsime sakyti, jog įvyko stebuklas. V.Uspaskichas iš ūkio ministro ir netgi Seimo nario posto pasitraukė Rusijoje, greičiausiai su protingais patarėjais paskaičiavęs, kuomet pasitraukti yra naudingiausia. Panašu, jog A.Zuokas dabar taip pat skaičiuoja, kada ir ar apskritai naudinga kuriam laikui dingti iš žmonių širdžių ir protų. Juk jei neskaičiuotų, premjero žmonai taip lengvai nepavyktų paskubinti sprendimų Vilniaus savivaldybėje.
Sistema, kitaip tariant, pačių politikų ir juos supančios aplinkos požiūris į politiką nepasikeitė. Juk jei norėtų politikai, pavyzdžiui, Artūras Paulauskas, paskatinęs A.Zuoką pasitraukti „vakarietiškai“, skaidresnės politikos, bent jau rimtai imtųsi tai daryti. Tik patys politikai, niekas už juos šio darbo nepadarys, gali priimti sprendimus, keičiančius iš esmės ydingą rinkimų finansavimo ir jos kontrolės sistemą, kuri esą laiko surišusi rankas visiems mūsų politiniams „doruoliams“.
Juk tik noro reikia. Lietuvos Seime, jei tik yra noro, galima priimti daugybę net ir be galo visuomenės akyse nepopuliarių sprendimų. Seimas būtų ir R.Paksą už pakarpos ištraukęs, jei ne tas nelemtas sprendimas paskirti Borisovą patarėju. Seimas ir KGB rezervisus užsistojo, ir elektros energijos kainas pakėlė, ir netgi padidino išmokas iš biudžeto politinėms partijoms.
Vienareikšmiškai galima sakyti, kad V.Uspaskicho ir A.Zuoko buvimas politikoje diskredituoja visą politinį procesą. Bet vien tik jų pasitraukimas, nesąlygojantis kitų politinio elito žingsnių, panašesnis į musės išmetimą iš didelės barščių sriubos. Šiandien išmetėm vieną musę, bet po minutės jau reikia naują gaudyti.
Jei politikai nesiims keisti tvarkos, pagal kurią gyvena kas ketverius metus, skandaluose murkdysimės šiemet, ir kitąmet, ir dar daug metų. Specialiosios tarnybos turės daug darbo, o žurnalistai nekantraudami lauks, kada kuriai „musei“ ateina galas.
Kad nieko nekeisdami skaidresni nebūsime prieš keletą savaičių sakė ir Lietuvoje viešėjęs „Transparency International” Europos ir Centrinės Azijos regiono direktorius Miklosas Marschallas.
„Politika kiekvienoje šalyje domisi geriausiu atveju keletas procentų gyventojų, tačiau balsuoja visi. Ir politikų, norinčių laimėti, akys visuomet pirmiausiai nukreiptos į tuos, kurie supranta ir žino mažiau”, – teigia M.Marschallas. Ir priduria – kai visų dėmesys nukreiptas į tą patį sluoksnį, reikia itin daug pinigų, kad sugebėtum konkuruoti.
Daug pinigų. O pinigai – įsipareigojimas. Ir kuo toliau, tuo daugiau jų politikams reikės, nes paprastai rinkimai baigiasi itin menku skirtumu tarp svarbiausių nugalėtojų.
Tačiau tik patys politikai ir pajėgūs keisti sistemą, kurioje tarpsta. Žmonės balsuoja, bet sprendimus priima politikai.