„Tikiu, kad filmai dar gali atverti žmonių protus, tad man svarbu parodyti ne egzotišką kraštą, plytintį kažkur vidury miškų, o atskleisti platesnes metaforas“, – sakė brazilų režisierius Felipe Lacerda. Daugiau nei 20 meninių juostų autorius viešėjo Vilniuje organizacijos „Transparency International“ kvietimu ir kino festivalyje „Ad hoc: Nepatogus kinas“ pristatė dokumentinį filmą „Atstovai“.
Filme iškeliamos ne tik dėl sausros Amazonės baseine kilusios problemos, bet ir kritikuojamas politinio koordinavimo mechanizmas. Kada prasidėjo Jūsų tyrimas ir kas jį inspiravo?
Filmuoti paskatino trys didžiulės katastrofos, vykusios pasaulyje beveik tuo pat metu, 2005-aisiais. Tai buvo žemės drebėjimas Pakistane, uraganas Naujajame Orleane ir stipriausia per šimtą metų sausra Amazonės baseine.
Pastebėjau, kad Brazilijos žiniasklaida suteikė daugiau informacijos apie nelaimes užsienyje nei apie stichiją, siautėjančią Amazonėje. Norėjau savo akimis pamatyti, kas iš tiesų ten vyksta, tad, pasikvietęs į pagalbą operatorių, nuvykau į oro pajėgų bazę, kur veikė vyriausybės įsteigtas krizės kabinetas ir buvo planuojama, kaip paskirstyti maisto produktus, vaistus ir degalus Amazonės valstijos gyventojams. Valstija (Boas Novas) užima 1,5 milijono kvadratinių kilometrų, o žmonių ten gyvena tik 3,3 milijonai. Iš jų net trečdalis yra įsikūrę regiono sostinėje – Manause.
Nusprendžiau vykti kartu su kariškiais į baseino gilumą ir nufilmuoti vieną badaujančią šeimą. Atrodė absurdiška, kaip atogrąžų miške, pasižyminčiame augalijos bei gyvūnijos gausa, gali trūkti geriamo vandens ir maisto. Tačiau vandenį upėse užteršė nugaišusios žuvys. Upės nuslūgo, virsdamos siaurais upeliais ir palikdamos tik išdžiūvusias vagas.
Patekęs į karinį lėktuvą, pamačiau, kad visi maisto paketai pažymėti didžiuliais vyriausybės antspaudais. Supratau, kad valdžios atstovai, net teikdami pagalbą, mąsto apie savo politinius reitingus.
Kaip filme atsirado vietos politikas Quinho?
Plaukdamas iš Manauso į stichijos vietą, atsitiktinai sutikau žveją, kurio pusbrolis Quinho ėjo savivaldybės tarybos nario pareigas. Kai susipažinome, Quinho pasiūlė apsistoti jo namuose. Man pasidarė įdomu, kuo užsiima demokratijos atstovai kaime, turinčiame mažiau nei 500 gyventojų. Juk aš balsuoju už prezidentą, senatorių, bet absoliučiai nežinau, ką jie veikia, kaip jie dirba kiekvieną dieną. O čia, netikėtai, pasitaikė galimybė iš arti pamatyti jų kasdienybę, įsiklausyti į jų mintis, užfiksuoti poelgius.
Per dešimt dienų, kol ten svečiavausi, filmas iš ekologinio tapo politiniu.
Tačiau filmuojami valdžios atstovai manė, jog kuriama dokumentinė juosta apie sausrą? Jie labai natūraliai ir nesislėpdami pasakoja apie tai, apie ką verčiau patylėtų…
Manau, politikai visame pasaulyje reaguoja panašiai – jie mielai sutinka fotografuotis, filmuotis, dažnai nekreipdami dėmesio, iš kur sklinda į juos nukreipti šviesos spinduliai. Pirmiausia jie nori būti matomi, o tik paskui klausia, – kodėl?
Kadangi naudojau stebėjimo metodą, galėjau likti šešėlyje. Valstijos gubernatoriaus pasiteiravau tik vieno nereikšmingo, banalaus dalyko, – kaip svarbu užimti šį postą. Suprantate, į atkampias kaimo vietoves beveik neužklysta žurnalistai, tad politikai bendrauja visai kitaip nei sostinėje ir savo mintis dėsto itin atvirai.
Jie matė sumontuotą filmą?
Ne, tokios galimybės nepasitaikė. Tačiau „Atstovai buvo rodomi tarptautiniame dokumentinių filmų festivalyje, „It‘s all true“, kuris kasmet vyksta San Paule.
Tiek Quinho, tiek valstijos gubernatorius siekia būti perrinktais ir antrai kadencijai. Dėl to Quinho nemokamai kerpa plaukus miestelio žmonėms, o gubernatorius, dalyvauja santuokos ceremonijose, padeda išmokėti skolas ir vaidina visagalį bendruomenės globėją. Bet ar toks populizmas neprasilenkia su demokratija, kuriai jie atstovauja?
Mane labiausiai šokiravo faktas, kad Quinho didžiuojasi šiais gebėjimais. Jis, kaip ir gubernatorius, naudoja technologijas, padedančias išsaugoti populiarumą. Norėdami įtikti rinkėjams ir disponuoti dideliais pinigais, abu vaidina susigalvotus geraširdiškus personažus. Daugelyje vietų filme yra neaišku, kas yra gerai, o kas – blogai. Rodžiau „Atstovus“ du kartus kino festivaliuose Rio de Žaneire. Po pirmosios peržiūros žmonės itin kritiškai vertino tai, ką pamatė. Tačiau kitą kartą žiūrovai teigė, kad Quinho yra nuostabiausias politikas pasaulyje. Jie pateisino akivaizdžias manipuliacijas.
Taip atsitinka ne tik Brazilijoje. Mačiau, kaip Nicolas Sarkozy įtikinėja prancūzus, jog 20 bilijonų dolerių vertės sutartis (pagal kurią būtų parduodami ginklai Brazilijai), padės steigti naujas darbo vietas. Išvadavus užgriuvusioje šachtoje įkalintus kalnakasius, Čilės prezidentas pasinaudojo proga ir aiškino, jog ta istorija palietė jo širdį ir sujaudino iki ašarų… Tose kalbose vartojami pompastiški išsireiškimai, meilės ir aistros logika neturi nieko bendra su rimta politika. Pamirštamos idėjos, neanalizuojami pokyčiai, į pirmą planą iškeliamos tiktai emocijos, propaganda ir reklaminiai triukai.
Savo gyvenime esu padaręs daugiau nei du šimtus TV reklamų. Visi scenarijai, kuriuos gaudavau iš agentūrų, buvo skirstomi į racionalius ir emocionalius. Didžiausios pasaulyje reklamos kompanijos, turinčios atstovybes Brazilijoje, rimtai diskutuodavo, ar banką geriau pardavinėti, remiantis emocionaliu ar racionaliu būdu.
Politika, kaip, beje, ir tikėjimas, dažnai tampa produktu, skirtu įvairaus amžiaus vartotojams. Tam, kad išliktų valdžioje, svarbūs mūsų valstybės atstovai į pagalbą pasitelkia kunigus, nuolat kartoja Dievo vardą, suteikia žmonėms norimas paslaugas, net sumoka skolas ar sąskaitas… Ir bet kokiu atveju stengiasi suasmeninti nuveiktus darbus. Pavyzdžiui, viešojoje erdvėje pasigirsta teiginiai, jog gubernatorius ėmė ir pastatė tiltą. Nesąmonė, pats gubernatorius jokio tilto nepastatė. Jis buvo atsakingas už mokesčių surinkimą, ne daugiau. Sąmoningumo lygis krenta visur, kur tik pažvelgsi.
Nepaisant, jog Amazonė praranda savo biologinę įvairovę ir kenčia dėl klimato pokyčių, regiono išrinktieji verčiau rūpinasi fermoje auginamais viščiukais, nesiimdami spręsti pagrindinių problemų. Tačiau taip padėtis tampa dar sudėtingesnė?
Nufilmuota patalpa – ne ferma, o Žemės ūkio ministerija. Ten dirbantis vyras yra atsakingas už aplinkos apsaugą, o savo ofise laiko ir augina viščiukus, remdamasis logika, kad jei jau Amazonėje nėra žuvies, mes duosime žmonėms paukštienos. Filmavau dešimt dienų ir per visą tą laiką nei vienas valdžios atstovas nei karto neužsiminė apie sausros priežastis. Tačiau yra žinoma, kad jei per penkis – septynerius metus vėl pasikartos tokia rimta sausra, Amazonė bus prarasta amžiams. Jei miškai nebepajėgs absorbuoti anglies dioksido, žemė anksčiau ar vėliau išdžius. Ir tai ne tik Brazilijos problema, tai globali problema.
Dujos, išmetamos į atmosferą, nepripažįsta politinių sienų. Akmens anglis, deginama Kinijoje, veikia ir Brazilijos miškus. Dėl gaisrų Lotynų Amerikoje sparčiai mažėja daugiametė ledo danga Grenlandijoje ir skęsta Danija. Juk mes visi gyvename mažame žydrame kamuolėlyje, ir jei nesuprasime, kad neatidėliodami privalome kažką daryti, vargu ar išsigelbėsime. Tikiu, kad filmai dar gali padėti atverti žmonių protus, tad man svarbu parodyti ne egzotišką kraštą, plytintį kažkur vidury miškų, o atskleisti platesnes metaforas.
Esate antiglobalistas?
Ne, tiesiog kritiškai vertinu viską, ką matau. O matau, jog viskas reliatyvu. Globalizacijos terminas yra pernelyg abstraktus, apimantis skirtingas reikšmes. Pavyzdžiui, amerikiečių nuomone, negatyvi globalizacijos pusė yra ta, kad kapitalas perkeliamas į besivystančias šalis. Tuo tarpu pastarosios džiaugiasi, galėdamos pritraukti investicijas iš užsienio.
Prieš du dešimtmečius Brazilija buvo uždaresnė nei daugelis komunistinių valstybių. Dabar jos ekonomika, suintensyvėjus eksportui bei vidaus vartojimui, tapo aštuntąja pagal dydį pasaulyje. Šiuo metu kuriu filmą apie globalizacijos įtaką vietos kultūroms. Jos nepaprastai gyvybingos, tačiau pamažu niveliuojasi su masine kultūra.
Būtų įdomu sužinoti, iš kur gaunate finansavimą savo filmams?
Iš savo kreditinės kortelės.
Kodėl tuomet užsiimate nuostolinga veikla?
Jei aš žinočiau konkretų atsakymą… Man visada rūpėjo ekologijos temos, taip pat domiuosi politika. Mąstant ekstremaliai radikaliais kapitalistiniais terminais, mano užsiėmimas neturi jokios prasmės. Ar tapsiu turtingu dėl to, kad nufilmavau „Atstovus“? Ne, niekada. Nebent „Transparency International“ ar kokia panaši organizacija nuspręs panaudoti šį filmą kaip priemonę savo tyrimams. Bet gyvenimas tik vienas, tad privalai rinktis ir daryti tai, kuo tiki, kas atrodo svarbu.
Kaip manote, dokumentinių filmų kūrėjai gali išprovokuoti tam tikrus pokyčius visuomenėje?
Nemanau, kad dokumentalistai turėtų prisiimti šią misiją. Svarbiausia – sukurti gerą filmą. Į Vilnių atskridau iš Niujorko, kur buvo apdovanoti dešimt geriausių Lotynų Amerikos filmų, pasirodžiusių ekranuose per pastarąjį dešimtmetį. Šiame sąraše buvo du brazilų kinematografo darbai – José Padilha “174 Autobusas”(kurį man teko garbė montuoti) ir režisieriaus Fernando Meirelleso „Dievo miestas“. Abiejuose filmuose kalbama apie žiaurumą, prievartą. Negalėčiau teigti, kad jie pakeitė Brazilijos visuomenę. Galbūt atkreipė dėmesį į egzistuojančias problemas ir netiesiogiai lėmė tam tikrus pokyčius.
Puikiai prisimenu, kad prieš penkis – šešis metus Rio de Ženeire buvo vietų, kuriose karaliavo narkotikų mafijos klanai. Tokių nekontroliuojamų zonų dabar praktiškai nebeliko. Smurto proveržiai Rio yra žemiausi per trisdešimt metų, o populiacija per tą laikotarpį išaugo 25 %. Tai didžiulė permaina. Žinoma, mums toli iki Švedijos ar Suomijos, tačiau šalis tampa saugesnė ir labiau civilizuota.
Kalbėjosi Auksė Kancerevičiūtė