Šis komentaras yra apie Anykščių rajono mero teisinę kelionę per teismus, aiškinantis, ar, būdamas nuteistas už prekybą poveikiu, kai ėjo mero pareigas, jis gali eiti naują mero kadenciją. Šioje kelionėje bene įdomiausi dalykai yra tai, kaip teismams sekasi nepamesti nagrinėjamų klausimų esmės ir nenuklysti į formalių argumentų pinkles.
Ar pamenate Darbo partijos sukčiavimo ir juodosios buhalterijos bylą, kai partija bandė apsimesti mirusia ir taip išvengti atsakomybės? Iškilus baudžiamosios atsakomybės grėsmei partija susijungė su savo jaunimo poskyriu, gavo naują vardą (Darbo partija (leiboristai)) ir naują kodą juridinių asmenų registre ir, įsistačiusi kiaulės akis, teismams tvirtino, kad ji jau yra visai kita partija ir negali atsakyti už „pasibaigusios“ (reorganizuotos) Darbo partijos nusikaltimus. Tuomet buvo sprendžiamas ne šiaip konkrečios partijos atsakomybės klausimas, bet ar mūsų teisinė (konkrečiai – teismų) sistema sugeba pažvelgti į dalykų esmę, ar tenkinasi formaliais argumentais. Ir ar toleruoja formalumais pridengtus spjūvius į teisinės ir demokratinės valstybės principus. Darbo partijos triukas pavyko su pirmosios ir apeliacinės instancijų teismais (jie nusikaltimus dariusią partiją išteisino, prilygino mirusiai), bet Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) užkirto kelią bandyti pasijuokti iš teisinės valstybės principų. LAT atmetė partijos argumentus, kad ji formaliai nebeegzistuoja ir dėl to negali atsakyti. Teismas tąsyk savo sprendimu pasiuntė žinutę – žvelkime į aplinkybių turinį ir jų visumą, o ne į iš konteksto ištrauktus formalius argumentus.
Tai buvo 2016 metai. Šiemet mūsų teisinė sistema vėl turi panašų iššūkį – suprasti, kaip atimti teisę korumpuotiems politikams tęsti savo darbelius politikoje ir nenuklysti formaliais klystkeliais, kurie veda į niekur (tiksliau – link pareigų išsaugojimo). Šių metų pradžioje Panevėžio apygardos teismas nuteisė buvusį (ir po nuosprendžio vėl išrinktą) Anykščių merą dėl prekybos poveikiu (korupcijos), kuria jis užsiėmė savo ankstesnėje mero kadencijoje. Paskyręs 10 tūkst. eurų baudą, teismas paskyrė ir papildomą priemonę – uždraudė K. Tubiui dirbti tą darbą, kurį dirbdamas jis prekiavo poveikiu. Teismas pasisakė taip: „Baudžiamojo kodekso (BK) 682 straipsnio 1 dalis numato, kad teisės dirbti tam tikrą darbą (…) atėmimą teismas skiria tais atvejais, kai asmuo nusikalstamą veiką padaro darbinės ar profesinės veiklos srityje (…). Nagrinėjamu atveju K. T. BK 226 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą nusikaltimą padarė būdamas valstybės tarnautoju (valstybės politiku) – Anykščių rajono savivaldybės tarybos nariu ir Anykščių rajono savivaldybės meru, atlikdamas savivaldybės vadovo ir vietos valdžios atstovo funkcijas. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad jam yra tikslinga skirti aptariamą baudžiamojo poveikio priemonę atimant K. T. teisę dirbti valstybės tarnyboje 4 (ketveriems) metams.“ Sprendimo esmė ir logika kuo aiškiausia: nusikaltai pasinaudodamas mero galiomis – nebūsi meru keletą metų. Šiek tiek buvo kilę abejonių tik dėl kai kurių sprendimo detalių. Pavyzdžiui, jei K. Tubiui (politikui) uždrausta dirbti valstybės tarnyboje, o Valstybės tarnybos įstatymas nurodo, kad Valstybės tarnybos įstatymas politikams netaikomas, tai ar galima laikyti, kad jam uždrausta dirbti mero darbą? Esmė tame, kad baudžiamajame kodekse atsakomybės už korupciją kontekste nėra daromas skirtumas tarp valstybės (ar savivaldybės) tarnautojų bei politikų, tad ir daryti skirtumą tarp valstybės tarnybos ir politiko darbo BK prasme nėra pagrindo.
Dar buvo klausimas – gal geriau reikėjo K. Tubiui uždrausti kandidatuoti į mero pareigas, o ne uždrausti dirbti tokį darbą. Teisiškai gal ir būtų buvę tiksliau dar neišrinktam kandidatui atimti teisę kandidatuoti arba skirti abu draudimus iš karto, bet paskirtasis draudimas eiti mero pareigas irgi yra logiškas ir duoda lygiai tą patį rezultatą.
Panevėžio teismui išaiškinus savo nuosprendį jau atrodė, kad visi klausimai lyg ir išspręsti, lyg ir laikas K. Tubiui grąžinti mero mandatą. Nuosprendis įsiteisėjęs, K. Tubis pripažintas kaltu dėl korupcijos, jam paskirta bauda ir uždrausta dirbti valstybės tarnyboje, įskaitant mero pareigas.
Tačiau Panevėžio teismo išaiškinimas, ką tiksliai reiškia jo nuosprendis, buvo apskųstas Apeliaciniam teismui. Apeliacinis teismas savo sprendime vėl iškėlė abejonę, ar galima uždrausti dirbti mero darbą prieš tai (ar kartu) neatėmus teisės būti renkamam į merus. Apeliacinis teismas citavo kito (Lietuvos vyriausiojo administracinio) teismo sprendimą ankstesniame procese, kuriame vyko ginčas dėl K. Tubio teisės kandidatuoti į merus, ir nusprendė, kad ano teismo įžvalgas ginče dėl kandidatavimo galima pritaikyti nuosprendžiui, kuriame nekalbama apie kandidatavimą, kalbama tik apie draudimą eiti pareigas. Šiuo metu K. Tubis nebekandidatuoja, o eina mero pareigas. Tad rėmimasis citatomis iš sprendimo, kuriame spręsta visai kita situacija, kiek keistokas. Šiuo metu Rinkimų kodeksas nedraudžia kandidatuoti asmeniui į pareigas, kurias jam eiti uždrausta. Taip, čia yra nenuoseklumo, bet gal tai rinkimų kodekso trūkumas, ne teismo nuosprendžio, kuriame logiškai nuspręsta, kad asmuo, kuris nusikalto eidamas mero pareigas, negali eiti tokių pareigų tam tikrą laikotarpį. Būtų buvę idealu, jei teismas, dar prieš rinkimus priimdamas nuosprendį, būtų ne tik atėmęs teisę eiti pareigas, bet ir uždraudęs į jas kandidatuoti, tačiau tai, kad vienos iš šių tiesiogiai susijusių teisių teismas neapribojo, manytina, nekeičia nuosprendžio esmės.
Vis dėlto Apeliacinis teismas suabejojo, ar Panevėžio teismas savo išaiškinimu nepakeitė nuosprendžio esmės. Dar daugiau, pažymėjo, kad nuosprendį paaiškinti nepakeičiant jo esmės neva neįmanoma. Sunku sutikti su tokiu teiginiu. Perskaičius nuosprendžio dalį (jau cituotą), akivaizdu, kad jo esmė ir buvo nebeleisti eiti visų pirma mero pareigų, t. y. pareigų, kurias einant padarytas nusikaltimas. O tai, kad, uždraudus eiti pareigas, kartu nebuvo uždrausta kandidatuoti į jas, šios esmės nekeičia. Juk teisė kandidatuoti ir teisė eiti pareigas, į kurias kandidatuoji, yra neatskiriamai susijusios. Na ir trečiasis Apeliacinio teismo argumentas – minėtais klausimais yra paduoti kasaciniai skundai, dėl to teismas neturi aiškinti savo nuosprendžio, o jį vykdanti įstaiga neturi prašyti paaiškinti kilusių neaiškumų, net jei joks įstatymas tokių apribojimų nenumato. Keistokas argumentas. Kasacinis teismas esant rimtoms priežastims turi teisę stabdyti įsiteisėjusio nuosprendžio vykdymą, bet kad kasacinių skundų padavimas neleistų teismui aiškinti savo nuosprendžio pagal nuosprendį vykdančios įstaigos prašymą, to Lietuvos teisė, mano žiniomis, dar nematė ir negirdėjo.
Ir ką gi reiškia šis Apeliacinio teismo sprendimas panaikinti nutartį, kuria Panevėžio teismas paaiškino savo sprendimą? Paties nuosprendžio, kuriuo K. Tubiui uždrausta eiti mero pareigas, Apeliacinis teismas nepanaikino (jis yra įsiteisėjęs, o Apeliacinis teismas nė neturi kompetencijos jo svarstyti ar naikinti). O įsiteisėjusius nuosprendžius reikia vykdyti, nebent LAT, kuriam paduoti kasaciniai skundai, nuspręstų stabdyti šio nuosprendžio vykdymą. Kol taip nenutiko, Apeliaciniam teismui panaikinus autentišką paties teismo išaiškinimą, nuosprendį teks aiškinti ir vykdyti taip, kaip atsakingos institucijos jį pačios supranta. Bet nuosprendis pakankamai logiškas, tad jį norint būtų galima tinkamai suprasti.
Nuosprendis, kuriuo K. Tubis pripažintas kaltu dėl korupcijos ir kuriuo jam uždrausta eiti mero pareigas, priimtas dar šių metų vasario 2 dieną. Kasacinį skundą LAT priėmė nagrinėti kovo 2 dieną. K. Tubis prisiekė ir pradėjo eiti mero pareigas (nors jam nuosprendžiu tai uždrausta) balandžio 20 dieną. Rašant šį komentarą ėjo liepos 23 diena – LAT dar nė nepradėjo nagrinėti kasacinių skundų, o už korupciją nuteistas meras tebeeina mero pareigas, kurias jam eiti uždrausta įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu.
Apeliacinio teismo teisėja paaiškino spaudai, kad Apeliacinis teismas Panevėžio sprendimo išaiškinimą panaikino dėl siekio „išlaikyti teisinį stabilumą ir nesukelti dar didesnės painiavos valstybėje, vykdant Panevėžio apygardos teismo sprendimą ir organizuojant naujus mero rinkimus“. Štai koks siekis slypėjo po bent jau man nelabai įtikinamais ir painiais Apeliacinio teismo sprendimo argumentais. Už korupciją nuteistas meras valdžioje ir nevykdomas įsiteisėjęs teismo sprendimas – situacija, kurioje reikia išlaikyti teisinį stabilumą? Kiek tolerancija tokiai situacijai turėtų tęstis – mėnesių mėnesius, gal net metus? Teisinėje demokratinėje valstybėje? Demokratija kainuoja ir labai brangiai. Demokratijos kaina tik išauga, kai nuteisti už korupciją kandidatai, nepaisydami teismų nuosprendžių, kuriais jie pripažinti kaltais dėl korupcijos ir politinės etikos, siekia vėl užimti postus, kuriais pasinaudodami nusikalto. Politinės etikos nepaisymas visuomenei ir valstybei kainuoja labai daug. Ir ne tik pinigų. Lauksime LAT sprendimo kaip įmanoma greičiau.