„Man regis, sportas turi didelių kliūčių įgyvendinti savo idealus“, sako buvusi olimpietė Sylvia Schenk. Pripažinti korupciją sporte užtruko ilgiau nei kitose sferose, ir šiandien jaučiame to rezultatus. Kita vertus, sportas neišvengiamai keisis, nes korumpuoto sporto neleidžia finansuoti nauji rėmėjų etikos kodeksai. Apie tai IQ pokalbis su Olimpinės akademijos valdybos nare ir Tarptautinio sporto arbitražo teismo arbitre S.Schenk.
Kada pradėta kalbėti apie korupciją sporte, pripažinti, jog tai reali, egzistuojanti problema?
Prieš 20 metų korupcija nebuvo suvokiama kaip problema – ne tik sporte, visuose sektoriuose. Ji egzistavo Azijoje, Afrikoje, bet jokiu būdu ne Vokietijoje ar Prancūzijoje. Pokyčiai prasidėjo dešimtajame dešimtmetyje, tuomet imta kalbėti apie tai, kas lig tol buvo slėpta ar ignoruota. Visgi pripažinti korupciją sporte užtruko ilgiau. Tai atsitiko su pirmuoju tarptautiniu skandalu 2002 metų Žiemos olimpinėse žaidynėse, tačiau diskusijos greitai nuslopo. Apie machinacijas FIFA – susitarimus dėl rungtynių baigties (angl. match fixing) ar korupciją valdymo organų rinkimuose – kalbama 10-15 metų. Anuomet buvo žurnalistų, kurie apie tai rašė, tačiau niekam nerūpėjo. Pernai spalį FIFA kilo skandalas dėl teisės organizuoti 2018 ir 2022 metų pasaulio futbolo čempionatus, tik šįkart laikraščiai nenutilo, o šį birželį vėl kilus kyšininkavimo skandalui FIFA nuolat jaučia spaudimą iš žiniasklaidos, rėmėjų – nieko panašaus nebuvo prieš 10 metų. Rėmėjams rūpi, nes jie įsipareigoję savo akcininkams (angl. stakeholders), be to, jų etikos kodeksai neleidžia remti korumpuotųjų. Tarptautinis olimpinis komitetas ir kitų sporto šakų federacijos daro spaudimą, nes tai gali pakenkti ir jų reputacijai.
Kokios didžiausios šiandieninio sporto problemos?
Viena didžiausių – susitarimai dėl rungtynių baigties. Tik neseniai suvoktas šios problemos globalumas, ypač dėl internetinio lažinimosi, kuriam iki dešimto dešimtmečio vidurio nebuvo techninių galimybių. Dabar galima statyti Didžiojoje Britanijoje už rungtynes Azijoje. Tai ir pinigų plovimo problema. Daug susitarimų vyksta Kinijoje, kur žmonės nebepasitiki savo futbolo lyga ir stato nebe už futbolo rungtynes Kinijoje, o, pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje ar Vokietijoje. Taip plinta organizuotas nusikalstamumas. Jam tramdyti buvo sukurta vadinamoji RADAR sistema, kurią naudoja tarptautinės, nacionalinės federacijos, Tarptautinis Olimpinis komitetas. Joje saugoma informacija apie žaidžiančius klubus, fiksuojami statymų už komandas pasiskirstymai. Pavyzdžiui, jei Vokietijoje lošia „Bayern Munich“ komanda su „St. Pauli“, ekspertai neabejotinai statytų už „Bayern Munich“. Būtų įtartina, jei sistema rodytų didėjantį statymų skaičių už „St. Pauli“- tokiu atveju atliekamas tyrimas. Tik pradėjus naudoti RADAR, ketinta įtarimus keliančias rungtynes stabdyti. Visgi šiuo metu tyrimai prasideda tik po jų, nes statyti galima ir tiesiogiai, nebūtinai prieš rungtynes. Legalios statymų bendrovės tikrina statytojų kreditines korteles, adresus, kad prireikus galėtų suteikti šią informaciją policijai. Tačiau yra daugybė nelegalių lažybų kompanijų Kinijoje, ir jų jokia sistema nesugaudysi.
Kalbant apie išankstinius susitarimus, visada yra dvi pusės: organizuotas nusikalstamumas už sporto ribų ir pačiame sporte. Tad labai svarbu kreiptis į sportininkus, teisėjus, šviesti juos, ugdyti. Pernai birželį dirbome su „Transparency International“ Vokietijoje ir viena Vokietijos futbolo lyga, kalbėjome su treneriais, aptarėme pavojingas sritis.
Ar egzistuoja kitokių korupcijos formų sporte ir kiek jos susijusios su pačiomis sporto federacijomis?
Tai susiję su federacijų valdymu. Pavyzdžiui, FIFA svarbu suprasti, jog ji neišspręs išankstinių susitarimų dėl rungtynių baigties problemos tol, kol nesusitvarkys pati. Egzistuoja atskaitingumo problema. FIFA neturi patariamosios tarybos, kuriai galėtų būti atskaitinga, o jos nariai, kurie deleguoja savo atstovus į kongresą, paprastai nebūna įsigilinę į FIFA reikalus. Kartais jie net nemoka kalbos ir yra priklausomi nuo FIFA pinigų. Keblumų kyla ir su jų statute įtvirtintomis nuostatomis- FIFA prezidentui leidžiama spręsti, kam bus skirtos lėšos. Pagal jų statutą čia nėra jokios korupcijos, bet niekada negalima vienam žmogui suteikti tiek galių.
Iš tiesų daugelis nacionalinių, tarptautinių federacijų susiduria su skaidrumo ir demokratijos trūkumu. Korupcija gali atsirasti renkant valdymo organus ar skirstant pinigus, kurie daugiausiai surenkami iš televizijos transliacijų teisių ir rėmėjų. Šios įplaukos skiriamos specialioms programoms, pavyzdžiui, skatinti moterų futbolą ar gerinti infrastruktūrą skurdesnėse šalyse. Tačiau ne visada pinigai naudojami pagal paskirtį. FIFA skandalas su šveicarų kompanija ISL- vienas tokių pavyzdžių. 2001 metais ISL bankrutavo, įrodyti jos ilgamečiai mokėjimai FIFA už leidimą transliuoti rungtynes.
Didžiulės pinigų sumos išleidžiamos rengiantis svarbiausiems sporto renginiams. Per trumpą laiką, kokius 5-7 metus, reikia sukurti visą reikalingą infrastruktūrą, žmonės skuba, ne visada paiso viešųjų pirkimų taisyklių. Pernai, likus 2-3 savaitėms iki Sandraugos žaidynių atidarymo Indijoje, pasirodė pirmieji įtarimai, susiję su konstrukcijomis ir korupcija tiesiant infrastruktūrą. Atsakingi žmonės atsidūrė kalėjime, jiems pareikšti kaltinimai.
Ar galėtumėme korupciją sporte susieti su žmogaus teisių pažeidimais? Esate kalbėjusi apie prekybą žmonėmis iš Pietų Amerikos ar Afrikos šalių…
Sporte egzistuoja prekyba žmonėmis iš Pietų Amerikos ir Afrikos. Šiose šalyse žmonės skursta bei trokšta patekti į Europą ar Šiaurės Ameriką, jiems organizuojamos talentų stovyklos. Geriausi siunčiami į Europos klubus ir parduodami. Vieniems žaidėjams pasiseka, jie daug uždirba, tačiau paprastai mes nieko negirdime apie tuos šimtus jaunų žmonių, kuriems nepasisekė. Prieš 6 metus du norvegų žurnalistai išleido knygą "Afrikos žvaigždė". Joje pasakojama jaunų žaidėjų iš Afrikos nesėkmės istorija: išsiilgusius namų, nemokančius kalbos, Europoje jų agentai juos tiesiog pamiršo. Esu sutikusi vaikiną iš Brazilijos, kuris, būdamas Vokietijoje, kalbėjo tik portugalų kalba. Metus jis žaidė Vokietijos klube, jo neoficialus agentas bandė surasti kitą, tačiau nepavyko ir jis liko vienas. FIFA apie tai žino ir stengiasi rasti išeitį. Bandoma organizuoti visus žaidėjų perkėlimus, yra speciali sistema, sekanti žaidėjų atvežimus visame pasaulyje. Tačiau tai didžiulis iššūkis ir FIFA negali būti visur.
Kokie korupcijos sporte padariniai ir kiek jie skiriasi nuo tokių padarinių kitose sferose? Kiek sportas susijęs su viešuoju interesu?
Viena vertus, nėra jokio skirtumo. Kita vertus, korupcija sporte pasiekia plačią auditoriją. Jei FIFA pasauliui siųs žinutę, jog net sportas yra korumpuotas, žmonės praras viltį: sportas, kuris siejamas su vertybėmis, toleruoja korupciją.
Parengiamieji darbai, sporto renginių organizavimas yra finansuojami iš mokesčių mokėtojų pinigų per viešuosius pirkimus. Daugelio šalių vyriausybės remia sporto federacijas, miestai skiria paramą sportininkams. Dalies stadionų statyba, bent jau Vokietijoje, finansuojama iš viešųjų pinigų. Policija padeda prižiūrėti tvarką rungtynių metu, o klubai jiems už darbą nemoka. Tad jei dėl rungtynių baigties yra iš anksto susitarta, policija padeda tokioms rungtynėms! Argi tai ne viešasis interesas?
Kiek sportu galima manipuliuoti siekiant politinių tikslų?
Sporto federacijos nenori valstybės kišimosi, nuolat vyksta diskusija apie jų autonomiją. Tačiau jei nacionalinės sporto federacijos susiduria su problemomis, o vyriausybės bando jas išspręsti, iškyla sunkumų. 2001-2006 metais Lenkijoje dėl daugiau nei pusės pirmos bei antros lygos futbolo klubų rungtynių buvo iš anksto susitarta. Tai paaiškėjo po tyrimo 2006-2007 metais. Vyriausybė tuo metu įsikišo, tačiau sulaukė kritikos iš UEFA. Galiausiai po keleto mėnesių pavyko susitarti ir įvyko nauji rinkimai. Taip pat problematiška, kai oligarchai, nusipirkę klubus, taiso savo įvaizdį visuomenėje. Sunku ką nors keisti. Vokietijoje, siekiant to išvengti, naujieji klubo savininkai negali turėti daugiau nei 49 procentų akcijų. Tad Abramovičius ar kas nors kitas profesionalaus vokiečių futbolo klubo nenusipirks. Didžiojoje Britanijoje, kitose šalyse tokių reguliavimų nėra.
FIFA Prezidentas J.S.Blatter‘is yra sakęs, jog federacijos vienos neįstengia kovoti su korupcija ir jiems reikia valstybių paramos. Koks šiuo atveju galėtų būti valstybių vaidmuo?
Bendradarbiauti tarptautiniu lygmeniu, tą jau daro Europolas ir Interpolas. Kai kuriose šalyse trūksta įstatymų: jų nesant nieko neišspręsi.
Sylvia Schenk Lietuvoje dalyvavo „Transparency International“ tarptautinėje antikorupcinėje vasaros mokykloje.
Rugilė Trumpytė, "IQ"