Rugsėjo 2 d. po susitikimo su trijų komitetų pirmininkais Seimo pirmininkė konstatavo, kad pirmajame 2010 metų ketvirtyje Kovos su korupcija programa buvo įvykdyta tik trečdaliu ir nebuvo tokia veiksminga, kaip tikėtasi. I. Degutienė taip pat pabrėžė, kad antikorupcinė politika nėra deramai koordinuojama.„Jau seniai atkreipiame valdžios dėmesį į tai, kad veiksminga kova su korupcija neįmanoma be kompleksinių sprendimų, tinkamų pajėgumų ir stebėsenos užtikrinimo. Yra aišku, kad šiuo metu dauguma už antikorupciją atsakingų pareigūnų tiesiog neturi galimybių užtikrinti efektyvų kovos su korupcija priemonių įgyvendinimą. Manau, dauguma jų rizikuoja likti „paukščiukais“ ant popieriaus“, sako „Transparency International“ Lietuvos skyriaus vadovas Sergejus Muravjovas.
„Kaip vieną iš susidarusios padėties sprendimų TILS mato didesnį piliečių įtraukimą į antikorupcines iniciatyvas ir jų didesnę apsaugą. TILS jau metus derina pranešėjų apsaugos įstatymo projektą su skirtingų įgyvendinančių institucijų atstovais, tačiau neaišku, kiek šito įstatymo būtinybe tiki valdantieji. Nors pranešėjų apsaugos įstatymo priėmimas Vyriausybės programos priemonių įgyvendinimo plane numatytas 2011 pirmajame ketvirtyje, pasigirsta siūlymų nukelti piliečių, pranešančių apie korupciją, apsaugos klausimą į 2011 metų galą“, pastebi TILS vadovas.
Vakar Seime buvo registruotos LR Prezidentės iniciatyva parengtos Baudžiamojo proceso kodekso pataisos, kuriomis siūloma garantuoti procesinį anonimiškumą ir apie korupciją pranešusiems asmenims.
Anot TILS pranešėjų apsaugos programos vadovės Neringos Mickevičiūtės, tokių pataisų priėmimas reikštų pozityvius pokyčius, o kriterijų ratas taikyti anonimiškumą išsiplėstų. Taigi ne tik remiantis grėsme asmens gyvybei, laisvei, sveikatai ar turtui, bet ir atleidimo iš darbo ar persekiojimo grėsme galėtų būti taikomas anonimiškumas asmenims, liudijantiems korupcijos bylose.
Tačiau apie korupciją pranešantys asmenys vis dar negalėtų jaustis visiškai saugūs. „Visų pirma, reikia turėti omenyje, kad šie pasiūlymai apima tik vieną kategoriją asmenų, kuri teisiškai gana griežtai apibrėžta – kalbame tik apie liudytojus, t.y. asmenis, kurie procese turi specialias teises ir garantijas. Kita vertus, pasiūlymai liečia tik vieną apsaugos rūšį, t.y. anonimiškumo garantiją. Be abejo, tai svarbu – kartais tik asmens tapatybės neviešinimas gali garantuoti tokio asmens ir jo artimųjų saugumą, tebūnie ir materialinį, bei ramybę. Tačiau, jei kalbame apie nedidelį kolektyvą, kuriame pakankamai lengva suprasti, kas turi priėjimą prie informacijos ir kam tam tikri veiksmai gali nepatikti, anonimiškumo garantija gali būti tik formalumas. Tokiu atveju, ar pranešėjai gali jaustis saugūs, net jei darbo teisė jiems sudaro galimybę bylinėtis dėl nepagrįsto atleidimo? Visus šiuos klausimus išsprestų Pranešėjų apsaugą užtikrinantis įstatymas“, sako N.Mickevičiūtė.