Grumtynių su korupcija vėliava mojuoja daugelis šalies politikų. Tarp jų – ir partijos, šiuo metu besidalijančios būsimą valdžią.
Ko reikia, kad ši visuomenės gyvenimą apkartinanti, verslo konkurencingumą darkanti piktžaizdė užsitrauktų?
Atsakymo į šį klausimą ieško visos demokratinės valstybės.
Tačiau, nepaisant daugybės versijų, teorijų bei receptų, kaip sunaikinti kyšininkavimą, pripažįstama, jog svarbiausia aplinkybė, lemianti kyšininkavimo, protekcionizmo lygį, yra vyraujančios šalyje žmonių nuostatos.
Juo daugiau valstybėje gyventojų, manančių, kad jiems patogiau duoti kyšį, pasinaudoti pažintimi darbui ar paslaugai gauti, juo puikesnės sąlygos pasipelnyti įvairias (finansų srautų skirstymo, paslaugų teikimo) galias savo rankose sutelkusiems pareigūnams.
Vertinant pagal tai, tenka pripažinti, jog Lietuvai gresia dar ilgai būti vienai labiausiai korumpuotų pasaulio valstybių.
Trečią kartą sudarytas ir praėjusią savaitę paskelbtas šalies korupcijos žemėlapis patvirtino – Lietuvos piliečių nuomonė apie kyšių galią keičiasi lėtai.
Šįmet 59 proc. šalies gyventojų patvirtino pasirengę duoti kyšį.
Per dvejus metus šitaip manančiųjų sumažėjo vos procentu. Tiesa, tarp verslininkų principingų piliečių per tą laiką atsirado kur kas daugiau.
Kiek dar reikia laiko, kad palankiai kyšininkavimą vertinančių būtų tik trečdalis ar bent ne daugiau kaip pusė? Dvidešimt, trisdešimt metų?
Tokia būtų pesimistinė prognozė. Bet reikalai nėra beviltiški. Ką tik atliktas tyrimas parodė ir gerų tendencijų.
Per porą metų gerokai padaugėjo žmonių, kurie tvirtai žino: kyšio jie neduos. Ypač greit daugėja tokią nuostatą išsiugdžiusių verslininkų.
Pavyzdžiui, 2002-aisiais tokį principą deklaravo 25 proc. įmonių vadovų. Dabar tokių – jau bemaž 30 procentų. Šiandien jau 22 iš 100 verslininkų yra įsitikinę, jog kyšio davimas nepadės išspręsti jų problemų.
Vadinasi, šalyje pamažu įsigali verslo etikos principai, o sutvirtėję naujos kartos vadybininkai vaduojasi iš korumpuotų pareigūnų jiems primetamų nešvarių žaidimo taisyklių.
Bet džiaugtis dar anksti. Kiti tarptautinės skaidrumo organizacijos „Transparency International“ Lietuvos skyriaus pastangomis atliktos apklausos aspektai patvirtina žemą visuomenės teisinės savimonės lygį.
Tarp neduodančių kyšių verslininkų vos 9 proc. to nedaro, paisydami įstatymo. Iš 10 kitų šalies gyventojų vos trys pažymėjo įstatymo svarbą.
Ne ką daugiau žmonių neduoda kyšio dėl to, kad tai prieštarauja jų įsitikinimams. Beveik pusė kaltina imantįjį, bet teisina duodantįjį.
Šalyje jau sukurta būtina korupcijos prevencijos sistema, įstatymai.
Ką dar reikėtų padaryti, kad greičiau didėtų nepakantumas kyšininkams ir įsitvirtintų nuostata, jog korupcija nėra dviejų – duodančiojo ir imančiojo privatus reikalas, kad ji paliečia visus be išimties, taip pat tuos, kurie nedalyvauja nelegaliuose sandėriuose.
Jei įmonė už kyšį laimi valstybinį konkursą, ji turės kažkaip atgauti tuos pinigus. Vadinasi, nukentės jos atliekamų darbų kokybė.
Arba priešingai – jeigu projekto kaina padidinta, didės biudžeto išlaidos – liks mažiau pinigų, pavyzdžiui, socialinėms reikmėms.
Kai į tarnybą priimamas bičiulis ar kyšį davęs žmogus, už borto lieka geriau pasirengęs, tad į tą įstaigą atėję žmonės negaus kokybiškų paslaugų. Gavęs protekciją pareigūnas turės už tai atsilyginti.
Užburtas ratas suksis toliau kurdamas privilegijuotas, tarpusavyje susijusias žmonių ir verslo grupes, kurios veikia tyliai ignoruodamos svarbiausią teisinės valstybės principą, skelbiantį, jog prieš įstatymą visi yra lygūs.
Svarbu, kad visa kovai su korupcija sukurta sistema pradėtų veikti ne vien popieriuje, o kyšininkai būtų realiai baudžiami.
Bet ką turi Lietuva? Tik į politiką įsivėlusią ir keletą metų veiklą imitavusią Specialiųjų tyrimų tarnybą ir jai talkinančią Generalinę prokuratūrą.
Teismai patenka į labiausiai korumpuotų, blogiausiai vertinamų institucijų penketuką. Tai – ypač skandalingas tyrimo nustatytas faktas.
Ar po to, kai tai paskelbta, kas nors bent užsiminė, jog korumpuotų teisėjų neatmetanti sistema pribrendo rimtai revizijai?
Žmonės dar kartą patvirtino: ligoniai savo noru moka gydytojams už darbą, nes to nenori daryti valstybė. Ligoniai ir medikai yra nelanksčios sveikatos apsaugos sistemos įkaitai. Kol nebus įvykdyta civilizuota reforma, korupciniai santykiai medicinoje klestės.
Mokesčių inspekcija, muitinės, privatizavimo tarnybos nuolat pripažįstamos labiausiai korupcijos pažeistomis institucijomis. Bet jose ir toliau klesti šeimyniniai klanai.
Niekam neįdomu, kokie aitvarai neša turtus jų darbuotojams. Net plika akimi matomi privačių ir viešųjų interesų konfliktai nesulaukia Seimo susidomėjimo.
Didžiausių kyšių vidurkis – savivaldybėse, jis siekia 1361 litą.
Antroje vietoje – muitininkai (1006 litai), mokesčių inspektoriai (978 litai), pakelėse greitį tikrinantys policininkai (708 litai).
Sunku suskaičiuoti, kiek kartų ekspertai yra pažymėję, kad vidurinėje valdininkijos grandyje kyšininkavimas ir protekcionizmas yra labiausiai įsigalėję ir sunkiau pastebimi, bet tam nebuvo teikiama reikšmės.
Kol žmogus neranda kelio per biurokratijos brūzgynus, kaskart toje pat kėdėje matydamas tą patį kyšių rinkiką, jo nuomonė nesikeis.
Nepaisant pripažinimo, kad korupcija yra kliūtis visuomenės plėtrai, vyraus įsitikinimas: be kyšių ir reikalingų pažinčių – nė iš vietos.