Vilniaus korupcijos liūnas išpurvina visus
Rytis Juozapavičius, Transparency International Lietuvos skyriaus direktorius
„Vilniaus korupcijos žemėlapio“ viešosios nuomonės tyrimas rodo, kad net du trečdaliai apklaustųjų vilniečių laiko Vilniaus miesto savivaldybę labiausiai korumpuota institucija. Blogesnius rezultatus sunku įsivaizduoti, kai net sistemiškai korumpuotos gydymo įstaigos atsiduria tik antroje vietoje pagal kyšininkavimą, daugiau kaip pusės respondentų vertinimu. Be to, daugiau nei pusė apklaustųjų mano, kad korupcija sostinėje per paskutiniu 5 metus padidėjo. Tačiau beveik aštuoniasdešimt procentų tiki, kad reikalai Vilniuje krypsta į „gerąją pusę“. Dar tyrimai rodo, kad du trečdaliai apklaustųjų yra pasiruošę duoti kyšį, o didžiausių miesto problemų sąraše korupcija užima tik šeštą vietą ir net septyniasdešimt trys nuošimčiai apklaustųjų nenorėtų dalyvauti antikorupcinėje veikloje. Ką bepridurti prie fakto, kad net devyniasdešimt aštuoni procentai apklaustųjų nepranešė apie pastebėtą korupcijos atvejį? Žodžiu, vilniečiai savo valdžią laiko „vagimis“, bet patiems korupcija ir kova su korupcija nė motais.
Vilniaus meras Artūras Zuokas užsakė šiuos sociologinius tyrimus korupcijos židiniams mieste išsiaiškinti. Ir išsiaiškino… Sunku tiksliai pasakyti, kiek Zuoko beatodairiška kova dėl valdžios sostinėje, pabėgimas į Lenkiją nuo tarimo arešto ar iš anksto pralaimėtas karas su keliais laikraščiais prisidėjo prie tokios blogos miestelėnų nuomonės apie savivaldybę. Žinoma, tai turėjo didelės įtakos. Tačiau net jei Zuokas būtų nusipirkęs visus laikraščius ir ypač visas televizijas, nes jos tris kartus svarbesnis žinių apie korupcija šaltinis nei spauda, – niūrus korupcijos šešėlis ant miesto administracijos tebejuoduotų. Nes korumpuotomis žmonės laiko tas institucijas, kurios nepadeda spręsti problemų dėl nesuprantamų priežasčių. Vilniaus valdžia, kaip ir visa kita valdžia tiek dėl riboto miesto biudžeto, tiek dėl nesubrendusios valdininkijos labai dažnai nesugeba padėti miestiečiui. Bet šalia visoms birokratijoms būdingo neįgalumo, ji nepasižymi skaidrumu ir perprantamumu. Tas meras kalba apie koncesinį valdymą, civilinės teisės puikaus išmanymo pritaikymą progresyviai naudojant miesto turtą, tačiau net patys sudėtingiausi viešojo administravimo sprendimai nepadarė tų sprendėjų artimesnių piliečiams. Be to, pateikdamas save visuomenei, kaip genialų žaibiškų sprendimų meistrą, Zuokas tik pasirodo vienvaldžiu visų sostinės reikalų tvarkytoju, aukštesniu net už beveidę miesto Tarybą. Todėl kiekvienas kyšininkas mieste lengvai gali apsimesti, kad „ima kyšį Zuokui“.
Pažangiausi pasaulio korupcijos pažabojimo savivaldoje žinovai pataria: miesto valdžia turi atsiverti piliečiams. Bet kas vyksta Vilniuje? Ko verti vien nesibaigiantys konfliktai su bendruomenėmis dėl statybų? Juk jei miestelėnas nesupranta, kodėl vietoj viešojo baseino atsiranda gyvenamasis namas arba jei niekas neperspėjo, kad jo naujo namo kieme išdygs dar devyni devynaukščiai, – jis mano, kad Zuokas yra „vagis“. Gal šis miestelėnas ir pats kaltas, kad nepastebėjo mažyčio skelbimo laikraštyje apie detaliojo plano svarstymą kokios nors sunkios dienos viduryje ir ten nenuėjo. Tačiau kur pačios savivaldybės nuoširdžios pastangos atsiverti piliečiams?
Politikos analitikai pabrėžia, jog visi tikslai, kurių siekiama reformuojant savivaldybių sektorių (teisėtumo ir demokratizacijos stiprinimas, teikiamų paslaugų veiksmingumo ir efektyvumo didinimas, pilietiškumo ugdymas), galėtų būti apibendrinti kaip vieno plataus tikslo dalis: atskaitomybės didinimas. Tad Vilniaus valdžia visų pirma turi ypatingai norėti padidinti savo atskaitomybę ir turi tiesiog veržtis pasidalinti valdžios našta su vilniečiais.
Neužtenka sukurti kokią svetainę galaskorupcijaivilniuje.lt. Turi pagauti ir parodyti telekameroms surakintą blogąjį kyšininką ir pasakyti, kad taip bus kiekvienam. Net įdiegę geriausią antikorupcinę kultūrą valdyme nepasieksime tokio miestelėnų pasitenkinimo vietos valdžia, kaip sutelkę juos pačius miestui valdyti ir užsitikrinę jų paramą. Tik kaip tai padaryti, kai dauguma yra abejinga šiai idėjai? Pamatysime, kuo baigsis mero planai sukurti Viešojo intereso gynimo komisiją, kurioje susirinkę nepriekaištingos reputacijos miestelėnai galėtų kaišioti nosį į visus miesto reikalus. Jei tai nebus tik mero bičiulių klubas,– gal sostinė atsiplėš nuo sociologinių tyrimų respondentų įsivaizduojamo korupcijos dugno?