Renkantis, už ką balsuoti, pirmiausia reikia įvertinti visą politiko karjerą, jo veiklas, galimus neskaidrius ryšius ir tik tada- vertybines nuostatas, „Transparency International“ Lietuvos skyriaus ir „Žinių radijo laidoje „Skaidrumo linija teigė Vilniaus Universiteto Tarptautininių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas, vienas iš svetainės Manobalsas.lt kūrėjų, Mažvydas Jastramskis.
Kaip atsirado puslapis Manobalsas.lt?
Pirmiausia norėjome sukurti racionalią balsavimo sistemą, kad žmogus gautų procentinį savo ir konkretaus politiko ar partijos atitikimą. Toliau buvo padarytas politinis žemėlapis, kuriame galima pamatyti kur yra žmogus ir jo partija. Svetainėje yra pateikiama pakankamai daug galimybių – kriterijų ir parametrų – pagal kuriuos vartotojas gali pasitikrinti savo pažiūras. Yra kelios pagrindinės vertybių dimensijos, atskiri klausimai, kurie procentine išraiška parodo, kiek su kiekvienu konkrečiu politiku atitinka vartotojas.
Šiemet pristatę projektą užfiksavome rekordą – pačią pirmą dieną testą atliko virš 6 tūkst. žmonių. Per praėjusius Seimo rinkimus pirmąją dieną puslapyje apsilankė 4 tūkst. žmonių. Veikiausiai niekada nebus taip, kad sistemoje apsilankys pusė Lietuvos gyventojų, nes į rinkimus ateina pusė rinkėjų. Nedidelė dalis jų domisi politika.
Ar galima įvertinti, koks yra tipinis rinkėjas Lietuvoje?
Jeigu kalbėtume apie tai, už ką balsuoja tipinis rinkėjas, tikriausiai teisingiausia būtų sakyti, kad tipinis rinkėjas Lietuvoje yra neapsisprendęs ir neturintis aiškios partinės preferencijos. Lietuvoje žmonių, kurie balsuoja stabiliai už tas pačias partijas, yra mažiau negu tų, kurie nebalsuoja arba balsuoja kartą ir keičia savo rinkiminę preferenciją.
Matome, kad atsakydami į klausimus apie valstybinį reguliavimą ar rinką, Lietuvoje žmonės labiau linksta į kairę: jie yra už maisto produktų kainų reguliavimą, už didesnį valstybės kišimąsi į darbuotojų ir darbdavių santykius. Kita vertus, kalbant apie socialinius kultūrinius aspektus, apie saviraiškos laisvę, išplėstinių žmogaus teisių suvokimą galime teigti, kad tipinis rinkėjas Lietuvoje yra konservatyvus. Požiūris į užsienio politiką, istorinę atmintį yra ganėtinai nevienalytis.
Kadangi pradėjome kalbėti apie ideologinę kairę ir dešinę, ar Lietuvoje yra aiški skirtis?
Apskritai Lietuvoje yra partijos, kurios save laiko kairiosiomis ir dešiniosiomis, ir tai daro įtaką žmonių suvokimui. Jei partijos pačios save taip pozicionuoja, jei savo deklaruojamas pažiūras suriša su tam tikromis etiketėmis, tada ir visuomenės sąmonėje tai yra susiejama. Aš manau, kad tam tikra prasme skirtis egzistuoja.
Jei žvelgtume į platesnį tarptautinį paveikslą, vyrauja požiūriai, kad išlaidų mažinimas ir griežta susiveržimo politika yra labiau dešinės prerogatyva. Tą ir vykdė dešinioji Vyriausybė Lietuvoje, o priešinosi kairieji. Tačiau ar visada galime tikėtis, kad politikai ir partijos darytų tai, ką sako? Dvipartinėse sistemose yra aiški atsakomybė: kai viena partija valdo ir yra atsakinga už tai, ką pažadėjo. Tuo metu Lietuvoje turime koalicines vyriausybes ir trims, keturioms partijoms yra ganėtinai sudėtinga derinti interesus. Galiausiai, jei partija deklaruoja tam tikrą pažiūrą, o demokratinio proceso eigoje yra įtikinama, kad kitas sprendimas yra geresnis, kyla klausimas, ar deklaruoto principo išsižadėjimas yra automatiškai blogas?
Ar kandidatų į LR Prezidentus atsakymai, kiek matote Manobalsas.lt svetainėje pateiktos informacijos, iš esmės skiriasi vieni nuo kitų? Ar jie nebando prisitaikyti prie bendrų nuotaikų?
Iš to ką matome, egzistuoja abu elementai. Geopolitinėje orientacijoje turime vieną kandidatą, kuris aiškiai pasisako už pragmatinį dialogą su Rusija, o kiti kandidatai situaciją linkę vertinti griežčiau, principingiau, ir išreiškia vakarietišką poziciją. Ekonomikoje taip pat yra skirtumai tarp kandidatų: tų, kurie yra siejami su dešine, požiūris yra labiau orientuotas į laisvą rinką, tų, kurie yra siejami su kaire – į centro reguliavimą.
Tačiau Manobalsas.lt yra internetinis įrankis ir tai reiškia, kad juo naudojasi ta visuomenės dalis, kuri labiau domisi politika ir yra santykinai, lyginanat su kita visuomenės dalimi, liberalesnė ir labiau apsišvietusi. Ir atsakymai į tam tikrus klausimus yra pašlifuojami. Pavyzdžiui, visi politikai, išskyrus Valdemarą Tomaševskį, atsakydami į Manobalsas.lt klausimus, nepalaikė abortų uždraudimo. Tačiau debatuose jie pateikia sukonservatyvintą savo poziciją. Tad derinimosi prie rinkėjų yra.
Dar vienas dalykas, kurį norėčiau pabrėžti, yra tai, kad mes bandome šį įrankį patobulinti taip, jog kandidatų bandymas pataikyti į poziją, kuri galėtų visuomenei patikti labiau, jam neišeitų į naudą. Pavyzdžiui, galima ekonomikoje būti nenuosekliam – jeigu klausiama ar reikia didinti mokesčius, o kandidatas atsako, kad mokesčio didinti nereikia, čia būtų dešinės pozicija. Kitur, kur manoma, kad visuomenės nuostata populiaresnė, tarkime, kainų reguliavimo atžvilgiu, ir kandidatas pasisako už maisto kainų reguliavimą, Manobalsas.lt sprendžia taip: į dešinę atsakymas yra pliusas, o į kairę yra minusas. Jei rezultatas bus nulis, kandidatas bus be aiškesnio veido.
Į ką dar be vertybinių nuostatų patartumėte atkreipti dėmesį rinkėjams, kurie ketina balsuoti?
Vertybinės nuostatos turėtų būtų paskutinėje sprendimo fazėje. Visų pirma, reikėtų atmesti tuos kandidatus, kurie buvo įsivėlę į neskaidrius skandalus, korupciją, turėjo problemų su teisėsauga, ar yra nusižengę tam tikriems Lietuvos valstybės įstatymams. Kitas aspektas – nuoseklumas. Mes į politiko karjerą turėtume žvelgti kaip į visumą.
Svetainėje yra šūkis – „Aš balsuoju, todėl iš politikų reikalauju atsakingų sprendimų!“. Kokiomis priemonėmis gyventojai gali reikalauti atsakingų sprendimų?
Gyventojams yra suteiktas pats didžiausias ir galingiausias demokratinis įrankis, kuris kontroliuoja politikų atskaitingumą- tai yra rinkimai, per kuriuos galima perrinkti ar neperrinkti žmogaus. Ypač kai kuriose vienmandatėse apygardose, kuriose patys politikai renkami daug kartų iš eilės, rinkėjai galėtų kritiškiau įvertinti tam tikrų žmonių darbą.
Tiesiog reikia neperrinkti neatsakingų politikų. Problema, anksčiau ar vėliau, turėtų išsispręsti, todėl, kad neišrinktas politikas yra žmogus, atleistas iš darbo.
Jūsų svetainėje pateikiami klausimai, kurie yra svarbūs politinėje darbotvarkėje. Ar yra pavyzdžių, kada klausimai į viešąjį diskursą pateko dėl spaudimo iš visuomenės?
Mokslininkai kiekvienas metais atlieka pilietinės galios indekso tyrimą, todėl žinome, kad pilietinė galia yra pakankamai nedidelė. Pavyzdžiui, Austrijoje yra Trišalė taryba, kuri turi gilias tradicijas ir didesnės reformos be jos pritarimo nebus inicijuojamos. Lietuvoje tai šiek tiek išbalansuota – tos pačios darbininkų asociacijos, profesinės sąjungos, ar visuomenės organizacijos įtakos turi nedaug.
Darbdavių įtakos nematome. Galbūt ir egzistuoja sąsajos su kažkokiais politiniais sprendimais, tačiau tai nėra viešai deklaruojama. Dabar man sunku prisiminti nuoširdžią visuomenės iniciatyvą, kuri nebūtų sunkiai suderinama su demokratija ir už kurios nekyšotų kokių nors interesų ausys. Na, dabar, galbūt, yra du dalykai – referendumas dėl žemės ir Drąsiaus Kedžio istorija. Vienu atveju iš judėjimo politinė partija, o kitu atveju jau buvo aiškios partijos interesas. Tai buvo lyderiai, kurie labiausiai reiškėsi viešojoje erdvėje ir palaikė žemės referendumą.
Jau šį sekmadienį vyks Prezidento rinkimai. Ko žmonės tikisi iš prezidento? Ar gyventojų lūkesčiai visada sutampa su tuo, ką Prezidentas iš tiesų gali padaryti?
Lietuvoje nemažai žmonių norėtų stiprios rankos politiko. Bijau, kad jei mes surengtume referendumą dėl Prezidento galių didinimo, jis pavyktų pakankamai nesunkiai ir žmonės jam pritartų. Kita vertus, dalis lūkesčių yra pagrįsti – į valstybės Prezidentą žiūrima kaip į valstybės vadovą, simbolį, kuris turėtų reprezentuoti šalį tarptautiniame lygmenyje ir nenusišalinti nuo politinių procesų. Be Seimo ir Vyriausybės tai yra tarsi mūsų trečioji koja, ant kurios stovi politinis pasaulis. Ko aš pasigendu, tai požiūrio į užsienio politiką – didelė mūsų visuomenės dalis į tai žiūri provincialiai, esame užsidarę. Reikėtų žiūrėti ne vien į tai, ar kandidatas nusimano ūkyje, ar yra geras žmogus, ar pasako tai, ką norime, kad pasakytų, tačiau ir į tai, kokia jo patirtis, koks jo santykis su užsienio valstybėmis, kaip jis ten pažįstamas. Tokių lūkesčių visuomenėje dar nėra, tačiau turėtų būti.
Viso laidos įrašo kviečiame klausytis čia .
Nuotr.- M.Mikulėno.