Anatolis Verbinas yra žurnalistas, žiniasklaidos mokymų vadovas ir žiniasklaidos konsultantas. 16 metų jis dirbo „Reuters“ korespondentu. Karjerą šioje organizacijoje pradėjo dirbdamas vertėju, o baigė būdamas Maskvos skyriaus naujienų redaktoriumi, jis buvo atsakingas už naujienų iš 12 buvusių Sovietų Sąjungos Respublikų ir Balkanų šalių pateikimą.Su A. Verbinu, kuris Lietuvos žurnalistams vedė mokymus, kaip dirbti rinkimų metu, „Bernardinai.lt“ kalbėjosi apie žurnalistų etiką, žiniasklaidos ateitį bei žurnalistų ir politikų santykius.
Daug kalbama apie žiniasklaidos etiką, taisykles, kurių privalu laikytis. Kas tai – žurnalistinė etika, kokių linijų negalima peržengti?
Media, žurnalistika išgyvena periodą, kai viskas labai greitai keičiasi. Vos prieš penkerius metus nebuvo Youtubo, o dabar jauni žmonės savo gyvenimo be to jau neįsivaizduoja.
Aš apie pirmąjį karą teikiau žinias tada, kai dar nebuvo mobiliųjų telefonų. Man reikėdavo kaskart fiziškai nusigauti į įvykio vietą ir grįžti atgal tik tam, kad galėčiau padaryti reportažą. Dabar viską galima padaryti tiesiog būnant ten, kur viskas vyksta. Tiesa, reportažai nebūtinai tapo geresni.
Žurnalistinės etikos klausimas visada sunkus. Dabar, kai siaučia ekonominė krizė, o žiniasklaida ir ypač spauda tai jaučia itin aštriai, daugelis žurnalistų bando laviruoti tarp to, kaip išsaugoti žurnalistinę etiką ir patraukti skaitytojų žvilgsnius į save, atsikovoti tam tikrą auditorijos dalį. Labai sunku pastebėti tą siaurą ribą tarp to, kas galima ir ko ne.
Nėra universalių žurnalistinės etikos taisyklių, tėra vos kelios pagrindinės, kurios visiems labai aiškios: negalima meluoti ir negalima rašyti tekstų už pinigus. Kai žmonės praneša žinias, negalima to daryti subjektyviai.
O visa kita – pačių žurnalistų reikalas. Mano manymu, kiekviena žiniasklaidos priemonė turi turėti savo etikos kodeksą. Be jo ne tik sunku, bet ir pavojinga dirbti, nes naujai atėję darbuotojai privalo žinoti, kad yra tam tikros taisyklės, kurioms nevalia nusižengti.
Gerai būtų, kad egzistuotų ir nacionalinės žiniasklaidos taisyklės, tarkime, mes kažkada Maskvoje esame parašę žurnalistų kodeksą, kurį pavadinome Maskvos žurnalistų chartija.
Ten buvo tik dešimt labai paprastų taisyklių, bet tos taisyklės daugumai Rusijos žurnalistų pasirodė nepriimtinos. Žinote kodėl, ogi todėl, kad vienas punktas draudė rašyti užsakomuosius straipsnius.
Mėgstama sakyti, kad žiniasklaida – verslas. Žiniasklaidos priemonių savininkai mėgsta spausti žurnalistus daryti vieną ar kitą darbą, rinktis tarp darbo ir sąžinės. Ką Jūs apie tai manote?
Nėra daug receptų, kaip to išvengti. Bet dirbant žurnalistu reikia suprasti, kad tai – nepininginga profesija. Tai ne bankininko ar brokerio darbas, todėl uždirbti ne itin didelius pinigus ir nejausti nei moralinio, nei darbinio pasitenkinimo, manau, neverta. Dirbti ir žinoti, kad kažkam darai kiaulystę, – nėra prasmės. Aš žinau, kad žmonės taip daro, bet tikrai nesuprantu, kodėl.
Žiniasklaidos priemonių savininkų spaudimas, kad žurnalistai darytų vieną ar kitą negerą darbą – trumparegiškas. Tuo metu jis gal ir uždirbs vieną kitą litą, bet prarasti gali daug daugiau.
Skaitytojai nėra kvaili, samoningai, o kartais net pasąmoningai žmonės puikiausiai skiria, kur yra užsakomasis straipsnis, o kur – ne. Pamažu ta žiniasklaidos priemonė praras savo auditoriją ir ateis laikas, kai tam savininkui nebeliks nieko kito, kaip tik pardavinėti viską, kas rašoma jo valdomoje žiniasklaidos priemonėje.
Manau, būtų logiška galvoti, kad kokybiški leidiniai turi daugiau skaitytojų, o tai reiškia ir daugiau reklamos, todėl neverta rizikuoti prarasti gerą vardą ir skaitytojų auditoriją.
Žurnalistai, kurie rašo straipsnius už pinigus, taip pat labai greit gali prarasti gerą vardą. Interneto laikais gandai sklinda labai greitai, todėl neverta galvoti, jog galima kažkur pasislėpti. Neseniai Rusijoje tarp žurnalistų buvo renkamas labiausiai korumpuotas, netrukus jo pavardė jau sklandė ir internete.
Žinoma, gyvenimas sudėtingas dalykas. Man niekada nereikėjo eiti į tokius sąžinės kompromisus, nes kompanija, kurioje dirbau, visada reikalavo objektyvių, tikslių žinių, padėdavo dirbti ir neblogai mokėjo.
Žinoma, provincijoje dirbantiems žurnlistams visada sunkiau, bet daug kas priklauso nuo pačių dirbančiųjų ir nuo to, ar yra ir ar veikia kažkokia žurnalistų organizacija, etikos komisija.
Kaip Jums atrodo Lietuva žiniasklaidos laisvės kontekste?
Išties apie Lietuvą žinau nedaug, bet pagal žiniasklaidos laisvės indeksus jūs esate gana aukštai. Iš šono žiūrint viskas atrodytų gerai, bet, žinoma, kiekviena žiniasklaidos „rinka“ turi savų skaudulių.
Dabar sunkiausia – spausdintinėms žiniasklaidos priemonėms, ypač jei tai naujienas rašo dienraščiai, o ne puošnūs gyvenimo būdo žurnalai. Taigi, jei tokia žiniasklaidos priemonė suklups, skaitytojai pabėgs ir net ne pas konkurentus, jie emigruos į internetą.
Skaitytojai Lietuvoje skundžiasi žiniasklaidos kokybe. Reikalaujama rimtų leidinių ir rimtų temų, bet mėgstamos bulvarinės, „lengvos“ žinios, spalvingi „žvaigždžių“ žurnalai. Kodėl taip yra?
Galiu Jums papasakoti vieną vaizdą, kuris man įstrigo visam gyvenimui: Londonas, rytas, metro, važiuojantis į miesto finansų centrą, į traukinį lipa solidūs žmonės ir rankose laiko du laikraščius – rimtą ir bulvarinį.
Žinoma, pirmiausia perskaito bulvarinį, kurį čia pat traukinyje ir palieka, o vėliau čiumpa rimtą finansinį leidinį ir pradeda darbo dieną. Tokia yra žmogiškoji prigimtis, reikia ir įdomaus, ir naudingo.
Ateityje šis tas keisis, žmonės, kurie yra nepatenkinti dabartine žiniasklaidos kokybe, – „išeis“ į internetą. Nekokybiškos žiniasklaidos priemonės tiesiog numirs. Internete atsidūrę skaitytojai supras, kad ten orientuotis gana sunku, todėl vėl prireiks kokybiškos žiniasklaidos. Nežinau, kokia tai bus forma, bet jos tikrai reikės.
Netrukus ateis toks laikas, kai sužinoti pačias paprasčiausias, pirmines naujienas žurnalistų nebereikės. Žurnalistų reikės tam, kad jie galėtų paaiškinti tam tikrą naujieną, ją interpretuoti, žiniai duoti „pridėtinės vertės“.
Tai – žurnalistikos ateitis, ir tai privalės būti kokybiškas darbas. Skaitytojai skiria, kur geras, o kur blogas leidinys, interneto portalas, juk kažkaip žmonės suprato, kad „The New York Times“ arba „The Economist“ geri leidiniai.
Žinoma, žiniasklaidos kokybė priklauso ne tik nuo žurnalistų, bet ir nuo žiniasklaidos priemonės savininkų. Mėgstu pasakoti tokį pavyzdį: darėme projektą Rusijos provincijoje ir viename mažame miestelyje aptikome „žiniasklaidos imperiją“.
Ten buvo vietinė televizija, radijas, laikraštis ir ketinimai leisti madingą gandų žurnalą. Viskas buvo padaryta taip gerai, kad net atvipo žandikaulis. Televizija transliavo šalies ir miestelio žinias, tą patį darė ir radijas, laikraštis rašė apie tai, kas aktualu šaliai ir miestui.
Tokia žiniasklaida ir toks mąstymas turi ateitį. Na, o kitame miestelyje buvo panaši imperija, tik stigo „vietinių spalvų“. Nebuvo vietinių žinių, tik retransliacijos, todėl jie užsidirbavo duonai, bet stigo sviestui. Žiniasklaidoje svarbu fantazija ir drąsa daryti kitaip.
Jūs vedate mokymus apie tai, kaip žurnalistams reikia dirbti per rinkimus. Ką galėtume apie tai papasakoti?
Na, žiniasklaidos darbas per rinkimus ir kitais atvejais niekuo nesiskiria. Visada reikia dirbti greitai, gerai, rašyti/kalbėti aiškiai ir patraukliai. Svarbiausia, mano manymu, imti ruoštis rinkimams tą pačią dieną, kai jie paskelbiami.
Žiniasklaidos priemonės turi turėti planą, kaip ir ką rašyti, kaip „sušildyti“ auditoriją, kad rinkimų dieną norėtų skaityti, žiūrėti ar klausyti tik tą vieną žiniasklaidos priemonę. Pagrindiniai etikos principai nesikeičia, žurnalistai turi atidėti į šalį savo politines pažiūras ir nepainioti jų su savo darbu, nemeluoti, nerašyti už pinigus.
Atidžiai turi dirbti redaktoriai, kurie privalo suprasti skaitytojus, įsijausti į jų padėti, nes skaitytojų yra visokių. Vieni mėgsta vieną, o kiti – kitą partiją, todėl reikia būti objektyviam, mokėti balansuoti. Rinkimų metu politikai žada, būsimą gyvenimą piešia rožinėmis spalvomis, išnaudoja žiniasklaidą.
Žurnalistams svarbu ne tik informuoti apie vieną ar kitą pažadą, bet ir jį „iššifruoti“, parodyti tikrą pažado vertę, kainą. Tokią žiniasklaidą skaitytojai, o ir politikos, verslo elitas vertina. Rimtų leidinių rimtos pastabos ir vertinamos rimtai.
Žurnalistų ir politikų santykiai turi būti darbiniai, na žinoma, kai rašai komentarą, galima sau leisti truputį asmeniškumų, nes tai asmeninė nuomonė, bet artimiau bendrauti politikams ir žurnalistmas nederėtų.
Tai – skirtingos profesijos, ne veltui Vakarų politikams į galvą kalama mintis: „Net jei tai draugas, visų pirma jis – žurnalistas.“ Taip ir turi būti kuriami santykiai, nes politikai dirba savo darbą, o žurnalistai – savo. Naujienos turi būti objektyvios, nes kartais būna taip, kad geri žmonės nebūtinai būna geri politikai, todėl informuojant reikia vengti asmeniškumų.
Kuo skiriasi Rytų ir Vakarų Europos žiniasklaida? Žurnalistai?
Žiniasklaida ir žurnalistai yra tos visuomenės, kurioje jie gyvena, dalis. Žiniasklaidos lygis negali būti aukštas, jei visuomenės lygis – žemas. Žurnalistai nenusileidžia iš mėnulio, jie gimsta ir gyvena toje pačioje visuomenėje, apie kurią rašo.
Tarkime, man atrodo, kad Rusijos visuomenė – degraduoja, todėl žiniasklaida toje šalyje taip pat „eina į dugną“. Rusijos visuomenė yra kvailinama, todėl ir degraduoja, o žiniasklaida prisitaiko prie visuomenės poreikių.
Būtų idealu, jei žiniasklaida galėtų žingsniuoti bent pusę žingsnio priekyje visuomenės. Žiniasklaidos kokybė, visuomenės vystymasis labai priklauso nuo ekonominio išsivystymo, Lietuva – maža šalis, todėl jai atsistoti ant kojų bus nesunku. Jums jau nedaug liko ir pasieksite Vakarų Europos lygį.
Kalbėji Jūratė Važgauskaitė