Priimtas Nevyriausybinių organizacijų plėtros įstatymas palieka institucijoms teisę taikyti nevienodus kriterijus skirstant NVO finansavimą, o tai sudaro terpę piktnaudžiavimui, “Transparency International” Lietuvos skyriaus ir “Žinių radijo” laidoje “Skaidrumo linija” sakė NVO teisės instituto valdybos pirmininkas Rytis Jokubauskas. Tačiau gera žinia ta, kad valstybės ir savivaldybių įsteigtos institucijos nebegalės apsimesti nevyriausybinėmis organizacijomis, kad gautų daugiau biudžetinio finansavimo, o NVO sektoriuje atsiras daugiau skaidrumo.
2007 metais nevyriausybinių organizacijų skaidrumo tyrime patys nevyriausybininkai kaip vieną didžiausių savo sektoriaus problemų minėjo neskaidrius ryšius, pripažino, kad tenka neoficialiai atsilyginti siekiant sau palankių paramos skyrimo rezultatų. Ar situacija NVO sektoriuje nuo to laiko pasikeitė?
Iš tikrųjų būtų labai sudėtinga atsakyti į šį klausimą, nes tam reikėtų padaryti naują tyrimą. Bendra situacija, žiūrint iš eksperto pozicijų, yra ta, kad mes, visų pirma, mes nežinome, kas yra tie nevyriausybininkai, iki įstatymo net nebuvome susitarę, ką laikyti nevyriausybinėmis organizacijomis. Tai privesdavo prie eilės visų kitų dalykų, kaltinimų įvairiais dalykais, kurie galbūt net netaikytini nevyriausybiniam sektoriui.
Ar be nevyriausybinės organizacijos apibrėžimo yra kitų priežasčių, kodėl Lietuvai toks įstatymas buvo reikalingas?
Susiklostė labai įvairi praktika. Skirtingos institucijos skirtingai traktuodavo, kas yra nevyriausybinė organizacija. Buvo žiūrima į visas nevyriausybines organizacijas per vieno kurpaliaus prizmę. Nebuvo kreipiama dėmesio į nevyriausybinių organizacijų skirtumus, kad vienos yra labai mažos, kitos yra labai didelės. Tos gradacijos trūkumas labai jautėsi visose srityse ir iš dalies šiuo įstatymu bandyta tai spręsti.
Sugrįžtant prie pokalbio pradžios – kodėl svarbu turėti nevyriausybinės organizacijos apibrėžimą?
Pirmiausia reikia susitarti, pagal kokias žaidimo taisykles mes gyvename. Jeigu kalbėtume apie nevyriausybinių organizacijų finansavimą- ką mes finansuojame? Reikia kalbėti apie konkurenciją su valstybės ir savivaldybių valdomomis organizacijomis. Nevyriausybinei organizacijai konkuruoti su valstybės arba savivaldybės įsteigta viešąja įstaiga, kuri papildomai dar turi biudžetinį finansavimą, yra sudėtinga.
Nevyriausybinės organizacijos yra visuomenės gėris, jos neša visuomeninę naudą. Todėl turėtų būti sudarytos maksimalios sąlygos šiam sektoriui plėstis, nes jis sprendžia begalę problem: tiek užimtumo, tiek įvairių socialinių problemų, tiek apskritai visuomenės formavimo, pilietinio aktyvumo ir kitas. Valstybė turėtų būti suinteresuota šio sektoriaus stiprinimu.
Norėdamos gauti finansavimą iš valstybės biudžeto, nevyriausybinės organizacijos konkuruodavo su valstybės institucijų įsteigtomis organizacijomis?
Tikrai tokių atvejų būdavo.
Kiek pinigų valstybė skiria nevyriausybiniam sektoriui?
Tokių skaičių neturiu, bet manau, kas yra baisiausia, ir valstybė tokių skaičių neturi. Kiekvieno skaičiuotojo gaunami vis skirtingi skaičiai. Bet kuriuo atveju tai yra ypač didelės sumos: ne pora milijonų, o gerokai daugiau.
Viešojoje erdvėje šis įstatymas sulaukė ir kritikos. Vienas pagrindinių argumentų buvo tas, kad įstatymas numato glaudų bendradarbiavimą tarp nevyriausybinių organizacijų, kurios veikia nepriklausomai nuo valdžios, su valstybės institucijomis. Ar ši kritika pagrįsta?
Manyčiau, kad kritika nėra pagrįsta. Tikrai nematau problemos, tuo labiau, kad glaudaus bendradarbiavimo, ar nevyriausybinių organizacijų priklausomumo nuo valstybės išvis nėra.
Įstatyme kalbama apie bendradarbiavimo principus, įtvirtinta nevyriausybinių organizacijų taryba, kuri būtų kaip tam tikra platforma, kurioje nevyriausybinio sektoriaus atstovai bendrautų su valdžios atstovais ir kartu priimtų patariamojo pobūdžio sprendimus. Bet tai ir viskas.
Kokios yra silpnosios šio įstatymo vietos?
Gali būti, kad įstatymo didžiausias privalumas gali tapti ir trūkumu. Jau šiuo metu matau tam tikrų galimai karštų taškų. Gali būti, kad reikės tikslinti nevyriausybinės organizacijos apibrėžimą.
O kokie yra tie karštieji taškai?
Nuolat kildavo klausimas, ar prie nevyriausybinių organizacijų reikia įtraukti religines bendrijas. Klausimas, kokia bus praktika dėl organizacijų, kurių daugiau kaip vienas trečdalis dalyvių yra juridiniai asmenys. Tam tikrais atvejais bus galima apeiti įstatymo nuostatas. Jeigu mes neleisime vienai organizacijai laikyti savęs nevyriausybine organizacija, bus galima šią nuostatą apeiti įsteigiant kitą organizaciją šiek tiek kitokiais principais.
Suprantame, kad vien dėl to, jog įstatymas priimtas, situacija nepasikeis. Tad ką konkrečiai po jo įsigaliojimo balandžio mėnesį reikėtų padaryti, kad sektorius būtų skaidresnis?
Visų pirma, valstybės lygmeniu naturaliai bus pradėta vienodai traktuoti nevyriausybines organizacijos. Tai savaime įneš daug skaidrumo ir aiškumo. Nebebus galimybių valstybės arba savivaldybių valdomoms organizacijoms apsimesti arba prisidengti, kad jos yra nevyriausybinės organizacijos. Galėsime atsakyti į klausimą, kiek valstybė finansuoja nevyriausybines organizacijas. Todėl net be kažkokių ypač didelių pastangų sektorius jau savaime tvarkysis.
Klausimas, kaip praktiškai susiklostys organizacijų skirstymas į viešosios ir grupinės naudos organizacijas. Pagal šio skirstymo esmę, visos organizacijos nuo įsisteigimo yra laikomos grupinės naudos organizacijomis, tačiau jeigu jos savo veikla įrodo savo pridėtinę vertę visuomenei, tuomet jos yra laikomos viešosios naudos organizacijomis.
O, ar yra aišku kas organizacijos priskirs prie vieno ar kito tipo?
Šiai dienai tai nėra aišku, kadangi šis skirstymas į viešosios ir grupinės naudos organizacijas yra paliktas asignavimų valdytojų diskrecijai. Tai reiškia, kad pačios valstybės institucijos kiekvienu konkrečiu atveju spręs, kurios organizacijos yra viešosios naudos organizacijos, kurios nėra.
Tai gali atsitikti taip, kad ta pati organizacija vienos institucijos yra pripažįstama kaip viešosios naudos organizacija, o kitos institucijos- ne?
Tikrai taip. Skirtingos institucijos šiuos kriterijus gali vertinti skirtingai, jau nekalbant apie tai, kad institucijoms yra palikta teisė nustatyti savo papildomus kriterijus.
Kaip tai sutvarkyti?
Aš manau, kad praktika ir parodys, ar reikės dar kažkokių papildomų saugiklių.
Jau minėjote nevyriausybinių organizacijų tarybą, kuri bendradarbiaus, kaip įstatyme numatyta, su Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Kaip į šią tarybą turėtų patekti nevyriausybinio sektoriaus atstovai?
Visų pirma norėčiau atkreipti dėmesį, kad nevyriausybinių organizacijų tarybos sudėtyje bus tiek valstybės, tiek nevyriausybinių organizacijų atstovų. Pati nevyriausybinių organizacijų taryba turėtų būti traktuojama ne kaip institucija, atstovaujanti nevyriausybines organizacijas, bet kaip platforma, kurioje nevyriausybinės organizacijos kartu su valstybės atstovais siekia rasti kažkokį bendrą sutarimą.
Yra numatyta, kad nevyriausybinių organizacijų taryba bus sudaryta iš dvidešimties narių. Dešimt atstovaus valstybinį sektorių ir dešimt atstovaus nevyriausybinį sektorių. Nevyriausybinių organizacijų atstovai skiriami nacionalinių skėtinių nevyriausybinių organizacijų asociacijos bendru sutarimu. Tai reiškia, kad reikalingas tam tikras bendras organizacijų sutarimas dėl atstovų skyrimo. Naturalu, kad atstovus deleguotų skėtinės organizacijos, veikiančios tam tikrame sektoriuje.
Laidos kviečiame klausytis čia .