JAV žurnalistas Stephenas J. Farnsworthas, dėstantis George Mason, Mary Washington ir Georgetown universitetuose bei parašęs keturias knygas apie žiniasklaidos ir politikos sąsajas, gegužės 27 dieną Vilniuje vedė diskusiją žurnalistams. Taip prasidėjo „Transparency International“ Lietuvos skyriaus renginių ciklas „Žurnalistų pusryčiai“, skirtas diskusiją apie žurnalisto profesijos iššūkius praturtinti užsienio žiniasklaidos ekspertų įžvalgomis. Šįkart po padidinamuoju stiklu padėtas tiriamosios žurnalistikos reiškinys Lietuvoje ir svetur. Apie tai po renginio ir kalbamės su S. J .Farnsworthu.
Kalbino Ieva Kazlauskaitė
Tiriamosios žurnalistikos nauda visuomenei
Visuomenei tiriamosios žurnalistikos reikia todėl, kad politikai paprastai nenori pasakyti visos istorijos. Jie nori įvardinti tik atskiras istorijos dalis, kurios sukuria gražų vaizdą, jie nori pareklamuoti tik tuos požiūrius į vykstančius reiškinius, kuriuos patys remia. Reporteriai turi ieškoti ir rasti, kokie politikai yra iš tikrųjų. Yra labai svarbu, kad žiniasklaidoje būtų diskutuojamas platus spektras temų, nes jei reporteris tiesiog klausys, ką kalba politikai, jis praleis svarbią dalį, kas galėtų būti pasakyta ir ką žmonės turi žinoti kasdieniniame gyvenime. Manau, vienas iš aspektų, į kuriuos žurnalistai turi atkreipti dėmesį esant sunkiai ekonominei padėčiai yra žinios, kurios turi tiesioginį ryšį su žmonėmis, kurios tikrai jiems rūpi: kokia valdžios politika yra efektyvi ir kokia ne; kokios yra alternatyvos ir pasirinkimai dabartinių sprendimų atžvilgiu; kaip efektyviai ar neefektyviai veikia dabartinės valdžios programos. Pavyzdžiui, kai išrenkamas naujas prezidentas, galima pamatyti naujas idėjas, įstatymus, susijusius su ekonomika. Šie klausimai yra įdomūs žmonėms, todėl reikia išdiskutuoti, kaip naujovės tiesiogiai juos palies. Žmonės turi žinoti, kas gali atsitikti, kad tam pasiruoštų.
Labai svarbu, kad nedori, korumpuoti politikai būtų sučiupti. Daugelyje šalių turime problemų su politikais, kurie naudojo visuomenės pinigus savo asmeninėmis reikmėms. Kuo daugiau visuomenė gauna informacijos, ką nuveikė valdžia, kuriai atlyginimą moka ta pati visuomenė, tuo geriau mums visiems. Kai į viešumą išplaukia kokio nors korumpuoto politiko istorija, tai taip pat yra pamoka kitiems politikams. Aišku, neįmanoma sustabdyti korupcijos: kai pasitaiko galimybė, kai kurie žmonės nepasielgs sąžiningai. Tačiau žurnalistas gali priversti neskaidria veikla ketinantį užsiimti asmenį bijoti būti sučiuptam. JAV tie žmonės, kurie vogė, buvo išmesti iš darbų arba pateko į kalėjimą. Nesakau, kad tiriamoji žurnalistika aptinka kiekvieną korupcijos atvejį, tačiau jei yra pagaunamas vienas ar kitas, rizika korumpuotiesiems būti išaiškintiems padidėja. Ir dėl to kai kurie, reikia tikėtis, atsisako rizikuoti.
Jei žurnalistai turi galimybę patys susipažinti su svarbiais valdžios dokumentais, jie su jais susipažins. Iš tų dokumentų žurnalistas supranta, kas vyksta, nes mato, ką daro valdžia. Kompanijos, kurios, sudariusios sutartis su valdžia jai teikia paslaugas, ir kompanijos, kurios vienaip ar kitaip paremia politikus – jos kartais yra tos pačios. Ir kai žurnalistas pamato tokias sąsajas, jis gali tai pranešti skaitytojams: štai, ką mes žinom. Tokių dokumentų paviešinimas dažnai tampa skandalu, nes visuomenė sužino, ką jos atstovai daro su mokesčių mokėtojų pinigais. Tai tikrai svarbu.
Ekonominis sunkmečio pėdsakas tiriamojoje žurnalistikoje
Sunkūs ekonominiai laikai sudavė stiprų smūgį naujienų žiniasklaidai. Kai kurie laikraščiai net užsidarė. Kai būsima ekonominė padėtis miglota, daugelis verslų, taip pat ir reklamos, laikosi iš grynųjų pinigų. To rezultatas – mažiau pinigų naujienų verslui, nes kai reklamuotojas nesireklamuoja, tie pinigai neateina į televizijas ar laikraščius. Dėl to žiniasklaidos priemonės taip pat turi sumažinti savo kaštus ir daugelis mažina tiriamosios žurnalistikos kiekį, nes ji yra brangi. Šiuo metu jaučiamas didelis spaudimas jos mastus sumažinti. Kai ekonomika smunka, tiriamosios žurnalistikos – kruopštaus valdžios prižiūrėjimo – perspektyvos patenka į keblią padėtį.
Tiriamosios žurnalistikos ypatybės
Žurnalisto tiriami įvykiai, pateikiama informacija apie juos, turi būti svarbūs ir aktualūs visuomenei. Žurnalistas pirmiausia turi įsitikinti, kad tai yra teisinga ir svarbu. Tiriamoji žurnalistika dažnai įtraukia instinktus: pavyzdžiui, žurnalistui kažkas neatrodo teisinga, kažkas kelia įtarimų. Galbūt matosi, kad mažai uždirbantis valstybės pareigūnas iš kažkur turi labai daug pinigų? O gal yra taisyklių, kurių nesilaikoma? Kartais tiriamieji reportažai nėra nieko daugiau nei paprasti reportažai, kai žurnalistas susiduria su kuo nors koridoriuje ir tas kažkas jam papasakoja puikią istoriją. Čia svarbus ir mokėjimas bendrauti, siekis žiūrėti giliau: kokia yra tam tikros politikos ar sprendimų esmė. Taip žiūrėdamas ir tirdamas, galbūt žurnalistas ir nieko neras, bet galbūt ir ras. Niekada nežinai, kol nepajudi pirmyn, kol nesiimi aiškintis.
Perspektyvos mažutėje rinkoje
Tiriamoji žurnalistika galima bet kokioje – ir didelės, ir mažos – rinkos visuomenėje. Galima daugiau arba mažiau laiko skirti istorijos rašymui, galima pasirinkti, apie ką skaityti, bet joks žurnalistas neturėtų tiesiog paimti valdžios pranešimą spaudai ir galvoti, kad jo darbas jau padarytas. Bet kokioje istorijoje dažnai yra kur kas daugiau, nei valdžioje esantys žmonės nori pasakyti žurnalistams. Todėl visada norisi būti tikram, kad žurnalistas įdėjo papildomų pastangų, kad atkapstytų viską iki dugno. Žinoma, kartais istorijoje nėra nieko daugiau, nei žurnalistas žinojo pradėdamas į ją gilintis, bet dažnai yra ir paslėptų galų. Taigi net ir mažiausiuose miesteliuose vis tiek yra valdžia, yra biudžetas ir yra kažkas, kas visa tai kontroliuoja. Tai, ką jie su tais pinigais daro, yra to miestelio žmonių rūpestis. Mažesnėse bendruomenėse spaudimas tiems, kurie išteklius naudoja neefektyviai, yra netgi didesnis, nes yra mažiau pinigų, todėl jie turi būti leidžiami dar atsargiau ir labiau apgalvotai.
Visuomenės kritiškumo rezultatas
Manau, kad yra gerai, kad lietuviai, kaip ir amerikiečiai, darosi vis kritiškesni. Piliečiai turėtų būti kritiški valdžios, žiniasklaidos, bet kieno valdžioje atžvilgiu. Manau, kuo kritiškesni skaitytojai žiniasklaidos atžvilgiu, tuo geriau. Tai skatina žiniasklaidą tobulėti. Dabartiniai Lietuvos duomenys (kuriuose rodoma, kad žmonių kritiškumas žiniasklaidos atžvilgiu didėja – aut.), reiškia didesnį žmonių suvokimą – bent jau taip yra JAV – kad visuomenė turi vertinti labai daug reiškinių gana atidžiai, ir tai yra teigiamas dalykas. Žiniasklaida kartais gali būti tingi, kaip ir reporteriai, todėl yra gerai, kad ir jie yra atidžiai „apžiūrimi“.
Žiniasklaidos skaidrumas ir patikimumas = pelnas
Žiniasklaidos organizacijos turi įtaką politinei sistemai, todėl labai racionalu, kad ir valdžia, ir žiniasklaida būtų kuo skaidresnės. Daugelyje šalių žmonės yra kritiški žiniasklaidos atžvilgiu: jie mano, kad žiniasklaida yra per daug susijusi su esančiais valdžioje, todėl žmonės linkę netikėti žiniasklaida. Manau, kad žiniasklaidos priemonėje besireklamuojančios kampanijos neturėtų gauti pozityvios istorijos apie save toje žiniasklaidos priemonėje. Manau, kad daug skaitytojų ir žiūrovų yra pakankamai išprusę, kad suvoktų, kada linija, kuri turėtų egzistuoti tarp naujienų ir reklamos turinio, išnyksta. Manau, kad daugelis žiniasklaidos vartotojų yra akyli, kad pamatytų šią problemą, o kai pamato – žiniasklaidos priemonės patikimumas smarkiai krinta.
Taip pat manau, kad gera, atsakinga žurnalistika yra pelningo verslo modelis, nes kuo teisingesnė ir nešališkesnė yra žiniasklaidos priemonė, tuo svarbesnė ji tampa. Tada vis daugiau žmonių tą žiniasklaidos priemonę vartoja ir skiria jai savo dėmesį. Tada žiniasklaidos priemonės savininkas gali ateiti pas reklamuotoją ir jam sakyti, kad jis turi progą ne tik reklamuotis didelės auditorijos žiniasklaidos priemonėje, bet ir patikimoje žiniasklaidos priemonėje. Žiniasklaida nėra labdara, tai – verslas, todėl šie aspektai tikrai svarbūs. Kartais, kai žiniasklaidos priemonės savininkas ar žurnalistas per daug susikoncentruoja ties trumpalaikiais tikslais, jie praranda naudą, kurie gali ateiti po ilgesnio laiko. Jeigu jie patikimumo kriterijui skirtų daugiau dėmesio, tai galėtų pagerinti rezultatus ilgalaikėje perspektyvoje.