Seimo nariai pažeidžia Konstituciją, kai jie dirba kitą darbą kokioje nors įmonėje tegu ir neimdami atlygio ir net formaliai neužimdami pareigų.
Teisės projektų ir tyrimų centro konsultacija „Transparency International“Lietuvos skyriaus užsakymu
2005-10-17
Teisės projektų ir tyrimų centras „Transparency International“ Lietuvos skyriaus užsakymu įvertino spaudoje pateiktą informaciją apie tai, kad Seimo narė D.Teišerskytė pradės dirbti laidos vedėja, nes „ji daug dirba ir nori, kad jos vaikai negalvotų kaip apie veltėdę“. Tai būtų informacinė laida apie Seimo darbą. Parlamentarė teigė, kad ji bus ne tik laidos vedėja. Ji kartu režisieriumi galvos klausimus politikams, kalbins kolegas. Seimo Etikos ir procedūrų komisijos pirmininkas pritarė tokiam darbui. Abu Seimo nariai mano, kad Seimo narė gali dirbti šį darbą, nes už jį neketina imti atlygio ir, be to, dirbdama šį darbą Seimo narė padės geriau susipažinti žmonėms su Seimo veikla.
Teisės projektų ir tyrimų centras pažymi, kad tiek Lietuvos, tiek kitų demokratinių šalių konstitucijos parlamentarams draudžia ne tik kitą piniginį atlyginimą imti. Draudžiama susieti save darbinių ar kitų santykių priklausomybe nežiūrint to, kad atlyginimas formaliai neimamas. Tuo labiau draudžiama iš fizinių ir juridinių asmenų imti ir netiesioginį atlygį, pavyzdžiui, galimybę veltui kurti savo, kaip politikės (politiko), ar savo kolegų įvaizdį.
Pagal Konstitucijos 60 straipsnį Seimo narys, be savo pareigų Seime, gali dar dirbti tik Ministru Pirmininku ar ministru.
Kai kurie Seimo nariai (narės) paskutiniu metu sąvoką “laisvas Seimo nario mandatas” pradeda interpretuoti kaip Seimo nario (narės) laisvę nuo bet kokių suvaržymų.
Tačiau Tautos atstovo laisvo mandato sąvoka reiškia, kad Seimo narys turi tarnauti Tautai, o nebūti susietas ryšiais bei priklausomumu nuo bet kurios įmonės, įstaigos ar interesų grupių.
Lietuvos Konstitucinis Teismas 2004 m. liepos 1 d. nutarime nurodė, kad draudimas užsiimti kitu, nei Seimo nario (ministro, Ministro Pirmininko) darbu reiškia, Tautos atstovo, laisvą mandatą, kuris užtikrina jo darbo Seime bei kitos parlamentinės veiklos nepertraukiamumą, kuris garantuoja, kad Seimo narys veiks Tautos ir Lietuvos valstybės, o ne savo asmeniniais ar grupiniais interesais, kad Seimo narys turės galimybę vykdyti savo konstitucinę priedermę nuolatos dalyvauti Seimo – Tautos atstovybės darbe, nepertraukiamai vykdyti savo, kaip Tautos atstovo, konstitucinius įgaliojimus. Šis tikslas nebūtų pasiektas arba būtų sudarytos prielaidos kliudyti šį tikslą pasiekti, jeigu Seimo narys tuo pat metu galėtų eiti ir kitas pareigas arba dirbti ir kitą darbą, išskyrus pačioje Konstitucijoje nurodytas pareigas.
Seimo nariai (narės) negali apeiti Konstitucijos, įrodinėdami, jog jie dirba kitą darbą kokios nors įmonės naudai tik šiaip sau, be atlygio ir net neužimdami pareigų. Konstitucinis Teismas nurodė, jog Konstitucijos 60 straipsnio 1 dalies formuluotėje draudimas dirbti verslo, komercijos bei kitose privačiose įstaigose ar Įmonėse savo ruožtu apima bet kokią veiklą Lietuvos, užsienio ar tarptautinėje privačioje įstaigoje, įmonėje, organizacijoje arba atstovaujant tokiai įstaigai, įmonei, organizacijai, jeigu ši veikla yra susijusi su darbo atlikimu, neatsižvelgiant į tai, ar ta veikla yra nuolatinė, ar laikina, ar vienkartinio pobūdžio (epizodinė), į tai, ar už tą veiklą yra atlyginama kokiomis nors išmokomis arba kaip nors kitaip, ar nėra atlyginama, į tai, ar ta veikla teisės aktuose yra įvardijama kaip darbas, ar kaip nors kitaip, ar ta veikla yra įforminama kokia nors teisine sutartimi arba kitu teisės aktu, ar yra atliekama be teisinės sutarties arba kito teisės akto.
Teisės projektų ir tyrimų centro ekspertai atkreipia dėmesį į tai, kad informacijos apie Seimo darbą skleidimas yra žurnalistų teisė. Jie vadovaujasi etikos kodeksu, pagal kurį informacijos skleidėjai, radijas, spauda televizija turi apie valdžios įstaigų darbą informuoti objektyviai ir veikti sąžiningos konkurencijos sąlygomis. Šis principas pažeidžiamas, jei aukščiausiosios valdžios atstovai tam, kad parodytų savo darbą iš teigiamos pusės, sueina į darbinės veiklos, t.y., tarpusavio priklausomumo, santykius su viena kuria nors informacijos priemone.
Be to, Seimo narys (narė) tokiu atveju neišvengiamai atsiduria viešųjų ir privačių interesų konflikte. Politikas (politikė) su privačiu verslo subjektu turi abejoms pusėms naudingus santykius: valdžios atstovas (atstovė) kuria sau geresnį įvaizdį, o žiniasklaidos įmonė didina savo laidų reklamos perkamumą. Ji turi pranašumą konkurentų atžvilgiu-yra susijusi su aukščiausia valdžia. Žurnalisto veikla užsiimantys ir pastovų “langą” TV laidose turintys Seimo nariai, be abejo, bus pranašesni už kolegas rinkiminės kovos metu.
Jei Seimas nori, kad visuomenė gautų papildomos informacijos apie Seimo darbą, tai dėl to Seimo nariams nebūtina, pažeidinėjant Konstituciją, įsidarbinti įmonėse, užsiimančiose visuomenės informavimu: Seimas gali skelbti konkursą dėl visuomenės informavimo paslaugų pirkimo. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad Seimo prestižas yra mažas ne dėl to, kad trūksta Seimo narių pastangų girti Seimo darbą. Visuomenės nuomonės tyrimai rodo, kad Seimu nepasitikima kaip tik dėl to, kad Seimo nariai nepaiso Konstitucijos, sueina į viešų ir privačių interesų konfliktus, o visuomenę, nevyriausybines organizacijas, nepriklausomus ekspertus nušalina nuo įtakos priimamiems teisės aktams.