Seniūnijos gali geriau įsiklausyti į vietos gyventojų problemas ir spręsti lokalius klausimus, svarbu, kad jos nebūtų formalios, o jose dirbantys žmonės dirbtų kompetetingai, „Transparency International“ Lietuvos skyriaus ir „Žinių radijo“ laidoje „Skaidrumo linija“ sakė architektė Inga Urbonaitė, komentuodama bendruomenių kūrimąsi Lietuvoje.
Kitą savaitę Lietuvos gyventojus kviečiate susipažinti su savo kaimynais ir kartu paiškylauti. Kodėl?
Gegužės 27 d. organizuojame kaimynų iškylą. Aš pati apie kaimynų dieną sužinojau prieš tris metus, o iš tikrųjų ji pradėta švęsti Prancūzijoje maždaug 2000 metais, po to paplito visoje Europoje. Šia iniciatyva norime stiprinti bendruomenes, paskatinti žmones naudotis savo kiemo erdve, susipažinti su kaimynais. Juk to, ko nežinome, dažniausiai ir bijome. Svarbu pažinoti vienas kitą, kad didėtų saugumo lygis ir atsakomybė vienam prieš kitą.
Jūs pasiūlote idėją – susitikti ir susipažinti su kaimynais. Kas toliau?
Šiemet mes prieš kelis mėnesius paskelbėme kiemo ambasadorių paiešką, kvietėme aktyvius gyventojus ar net įmones, įstaigas jungtis prie mūsų ir inicijuoti kaimynų sueigą savo kaimynystėje. Su kiemų ambasadoriais prigalvojome įvairiausių idėjų, ką galima veikti kiemuose su kaimynais. Kiek žinome, daugelyje gros muzika, bus apsikeičiama daiktais, knygomis, vyks estafetės, žaidimai vaikams. Tokių sueigų metu galima išsikalbėti apie rūpimus klausimus, renovaciją, kiemo tvarkymą ir panašiai.
Kaip manote, kas galėtų paskatinti kaimynystėje gyvenančius žmones bendrauti?
Su miesto aktyvistais juokaujame, kad, deja, dažniausiai susitelkti žmones priverčia kažkokia konfliktinė situacija arba bendra problema. Geras pavyzdys būtų Šnipiškių bendruomenė Vilniuje, kuri dabar jau daro sueigas kiekvieną mėnesį, o ne vieną kartą į metus. Jie ten turi daug iššūkių ir problemų, kurias bando kartu spręsti. Yra Pilaitės bendruomenė, yra antakalniečiai ir jų daržas. Norime, kad ne konfliktai būtų priežastis susitikti.
Kaip savivaldybės galėtų prisidėti prie bendruomenių kūrimosi?
Aš tikrai labai tikiu mažųjų administracinių vienetų galimybėmis, kaip, pavyzdžiui, seniūnijos. Jos, būdamos aktyvios, gali geriau įsiklausyti į vietos gyventojų problemas ir spręsti kažkokius lokalius klausimus, tačiau, aišku, labai svarbu, kad tos teritorinės bendruomenės būtų ne per didelės, kad jos nebūtų formalios, kad būtų aiškios jų ribos ir šitie klausimai labai glaudžiai susiję su miesto planavimu. Man atrodo, kad savivaldybių pareiga yra paruošti specialiuosius gyvenamųjų rajonų regeneracijos planus, plėtros planus, įtraukti į jų rengimo procesą vietos bendruomenes, kad būtų iš tikrųjų išgirsti visų poreikiai ir, aišku, miestas turi turėti aiškią viziją ir aiškią kryptį.
Ar Lietuvos miestai dabar jas turi?
Man atrodo, kad dabar yra paieškų metas. Neseniai grįžau iš „URBACT“ festivalio Rygoje, kur buvo susirinkę savivaldybių atstovai iš daugiau nei 40 šalių. Šie Europos miestai gyvena panašiomis problemomis ir iššūkiais, ir tikrai bendra tendencija yra tokia, kad būtina skatinti iniciatyvas iš apačios. Tam yra kuriamos įvairios finansavimo galimybės, projektai.
Jūs minėjote seniūnijas ir kad tikite jų misija bei veiklos galimybėmis. Kaip manote, ar seniūnijos ir seniūnaičiai atliepia gyventojų poreikius?
Esame ne kartą pastebėję, ir ypač Vilniuje, kad kai kurios bendruomenės yra imituojamos, jose labai trūksta skaidrumo, nelabai aišku, kur panaudojami pinigai. Svarbu, kad būtų labai aiškiai matoma, kam ir kaip paskirstomos seniūnijų poreikiams skirtos lėšos, kad nebūtų kažkokių keistų, formalių, orinių projektų, renginių, kurie iš tikrųjų neįvyksta. Tokių atvejų yra ir labai norėtųsi, kad jų nebebūtų. Kita vertus, reikia suprasti, kad seniūnaičiai ir tie aktyvūs žmonės yra iš labai įvairių sričių, kuriems reikalinga kvalifikuota specialistų pagalba teisiniais, socialiniais ar ekonominiais klausimais.
Ar tai reiškia, kad jie dabar ne visada yra kompetentingi?
Taip, nes dažniausiai deleguojami aktyvesni vietos bendruomenės nariai, rodantys kažkokią iniciatyvą. Bet užimti tokias pozicijas žmones skatina labai įvairūs interesai- vieni turi visuomeninių ir socialinių siekių, kiti įžvelgia kažkokių asmeninių privalumų.
Kiek įtakos žmonių jausenai turi gyvenamoji erdvė arba apskritai viešosios erdvės miestuose?
Mūsų aplinka labai stipriai mus veikia. Tai yra mūsų miestietiškos kultūros terpė, kurioje praleidžiame 70 procentų viso savo laiko. Daugybė sociologinių tyrimų jau seniai įrodė, kad apleistos erdvės, negyvenami pastatai, neprižiūrimos viešos erdvės didina nusikalstamumą. Tad artimiausia gyvenamoji erdvė visų prima turi būti saugi ir apšviesta. Architektūrinėmis priemonėmis taip pat galima užkoduoti, ką toje vietoje žmonės gali veikti. Manau, kad kol kas per mažai dėmesio skiriama miestovaizdžio kūrimui, yra labai daug utilitarių sprendimų, kuriuos priima nekompetentingi žmonės: aikštes kloja kelininkai, medžius formuoja ne kraštovaizdžio architektai, o tiesiog miesto priežiūros firmos, kurios tiesiog neturi tam specialistų.
Kiek patys gyventojai prisideda prie miestų plavanimo ir jų vystymo?
Ši patirtis dar tik ateina, ir labai skausmingai, daroma daug klaidų. Savivaldybėms reikia išmokti komunikuoti su bendruomenėmis ir su miestiečiais, stengtis, kad ji būtų prieinama, aiškinti, kas vyksta mieste.
Kaip dabar vyksta ta komunikacija?
Dažniausiai per vėlai ir po laiko. Geras pavyzdys – neseniai įvykusios diskusijos dėl medžių iškirtimo Vilniuje, Šermukšnių gatvėje, arba Neries pakrantės sutvarkymo projektas. Palyginus medžių iškirtimu, kuomet informacija gyventojams buvo pateikiama labai prastai, Neries pakrantės sutvarkymo klausimu ją pateikė jau anksčiau, žmonės buvo kviečiami dalintis savo idėjomis, vyko viešos diskusijos.
Visos laidos kviečiame klausytis čia .