Remigijus Šimašius
Šiukšlių verslo metamorfozės
Norime gyventi kaip Amerikoje? Galime, tačiau tam būtina geriau dirbti, o valdžiai – kuo mažiau trukdyti. Tačiau yra sričių, kur Ameriką galima pavyti ir visai kitomis priemonėmis. Kad ir surenkant šiukšles. Lietuvoje Amerikos kino produkcija jau padarė savo: atsiranda įvaizdis, kad šiukšles kontroliuoja mafija – beveik kaip „Sopranuose“.
Gyvenimas kol kas atsilieka, ir viskas vyksta gana paprastai: kiekvienas iš mūsų – „šiukšlių gamintojas“ – sudarome sutartį su ta atliekas surenkančia įmone, kuri pasiūlo geriausią kainą ir patogiausias sąlygas. Iš esmės tik už tuos daugiabučių gyventojus, kurie su niekuo nesusitarė, nusprendžia valdžia. Kadangi šiukšlių vežimą valdžia kontroliuoja palyginti nedaug, kiekvienas individualiai tariasi su konkuruojančiomis įmonėmis. Mafija čia gali nuveikti ne ką daugiau nei užsisakant laikraščius ar pasirenkant telefono operatorių.
Tokia padėtis, atrodo, priimtina ir modernėjančioms įmonėms, kurios atranda, kaip pasiūlyti savo paslaugas ir taip gausinti pajamas, ir vartotojams, kuriems pasirinkimas suteikia tinkamiausią paslaugą, geriausią kainos ir kokybės santykį. Taigi rinkos tvarka. Deja, kai kas pasijuto nuošalėje. Juolab kad Atliekų tvarkymo įstatymas, kuris įpareigoja savivaldybes aktyviai kištis į šiukšlių surinkimo reikalus, nustato tris galimybes, kaip savivaldybė privalo tai daryti. Galima skelbti atrankos konkursus, kurių tikslas – nustatyti įmones, kurioms leidžiama dirbti savivaldybėje. Galima (kaip socializmo laikais) tiesiog visą darbą paskirti savo įsteigtai įmonei. Galima skelbti viešojo pirkimo konkursą atliekų surinkėjui išrinkti. Abu pastarieji būdai reiškia prievartines įmokas, renkamas iš gyventojų ir įmonių, kurios, nesant konkurencijos, nenuostabu, būtų aukštesnės nei rinkoje. Taigi įstatymas ir vėl verčia savivaldybes imtis daugiau, nei jos norėtų, galėtų, o juo labiau daugiau, nei tai būtų naudinga žmonėms. Tikslas kaip visada kilnus – tobula švara mūsų aplinkoje, tačiau priemonės – labai abejotinos. Pagal įstatymą savivaldybės, o per jas – vartotojai bei verslas
Savivaldybės – kai kurios savo noru, kai kurios uoliai įstatymą vykdydamos – pastaruoju metu ėmėsi įgyvendinti nustatytas pareigas. Antai Klaipėdos miestas suskirstytas į kelias zonas, ir kiekvienai iš jų paskelbtas atliekų surinkimo konkursas. Kas laimi – gauna dalį miesto su visais gyventojais, įmonėmis ir jų įmokomis už įpirštą paslaugą. Kas pralaimi – tam rinkoje vietos nebėra. Konkursas įvyko. Nenuostabu, kad netgi laimėjusieji pasiūlė kainą – aukštesnę, nei iki tol buvusi rinkos kaina. Taigi už šiukšles klaipėdiečiams teks mokėti brangiau. Beje, ypač iškalbingas faktas, kad konkurentų kainos dar dvigubai aukštesnės.
Rinka tokiais konkursais sugriaunama iš karto – kas gi ryšis investuoti į naują verslą, jei jo likimas priklauso nuo vieno vienintelio sandorio, kurį kontroliuoja valdžia. O jei ir ryšis, tai tik jei žinos, kad laimės. Akivaizdu, jog laimėtojas ir kituose konkursuose turės galimybę pasiūlyti geresnę kainą, kuri, kita vertus, bus aukštesnė, nei būtų rinkoje.
Mėgstantiems pasišildyti prie korupcijos židinio, o gal net lietuviškiems „sopranams“, tiesiog ant lėkštutės atnešamas naujas verslo planas: vienus viešo konkurso dalyvius atitinkamai „paspaudus“ tapsi tikruoju viešųjų konkursų organizuotoju, o iš kitų dalyvių beliks tarpininkavimo mokestį pasiimti. Štai jums ir „sopranai“ Lietuvoje. Šio „organizavimo“ kainą sumokės vartotojai. Buvę rinkų karaliais, jie taps sraigteliais valdžios sukurtame, o neretai ir nusikaltėlių kontroliuojamame mechanizme.
Rinkos santykių panaikinimo akcija, kurią atliko Klaipėdos savivaldybė, nagrinėjama jau ir teismuose. Kitos savivaldybės stebi ir laukia. Tačiau laukimas nepadės. Vienintelis dalykas, ką valdžia – centrinė ar vietos – galėtų padaryti