TILS duomenimis Lietuvoje šiuo metu veikia bent penkiasdešimt valstybinių karštųjų ir pagalbos linijų, kurios skatina asmenis pranešti apie galimus pažeidimus. 2009 metais „Transparency International“ Lietuvos skyriaus atliktos apklausos duomenimis, institucijos kasmet sulaukia tūkstančius pranešimų. Nors tokios linijos dažnai skelbia, jog garantuoja pranešantiems asmenims anonimiškumą ar konfidencialumą, pastarųjų savaičių įvykiai aiškiai rodo, kad taip nėra.
Prieš keletą savaičių bendruoju pagalbos numeriu paskambinęs pilietis buvo nustebintas fakto, kad jo informacija nukeliavo tiesiai asmeniui, apie kurio galimą pažeidimą jis pranešė. Vos prieš keletą dienų panaši situacija susiklostė ir Aplinkos apsaugos ministerijos karštąja linija pasinaudojusiam asmeniui: pranešęs apie galimą pažeidimą, asmuo sulaukė ne tik pasipiktinusio valstybės tarnautojo skambučio, bet galimai ir paties pažeidėjo skambučio ir pasiūlymo susitikti bei pasikalbėti.
TILS įsitikinimu, institucijos privalo užtikrinti karštųjų ir pagalbos linijų konfidencialumą. Lietuvoje turi atsirasti tipinės taisyklės ar standartai, kurių laikytųsi visos institucijos, operuojančios tokias linijas. Institucijos turi viešai ir aiškiai informuoti žmogų, kokiu būdu apdorojama jo pateikta informacija, kaip ji bus saugoma. Anonimiškumo ar konfidencialumo garantijos yra vienos kertinių, skatinant žmones naudotis tokiomis linijomis. Neteikiant jiems jokios kitos apsaugos, šios garantijos apskritai yra vienintelės, kurios leidžia apsaugoti žmogų nuo galimo susidorojimo ar kitų nemalonumų.
TILS 2009 m. atliktas karštųjų ar pagalbos linijų tyrimas atskleidė, kad neretai tokiose linijose skirtumo tarp anoniminio pranešimo ir konfidencialaus pranešimo nebuvo daroma. Tai klaidina visuomenę. Pranešant konfidencialiai, tam tikri asmens duomenys, kaip vardas, pavardė, kontaktinis telefonas, priimančiai pranešimą institucijai yra žinomi, tačiau negali būti prieinami kitiems asmenims. Anoniminis pranešimas reiškia, kad ir pati institucija neturi jokių pranešančio asmens duomenų. Abejais atvejais, asmens duomenų atskleidimas, ypač galimam pažeidėjui, turėtų būti laikomas šiurkščiu pažeidimu.
„Esminis Lietuvoje veikiančių karštųjų ir pagalbos linijų trūkumas yra tai, kad skambinantieji ar rašantieji piliečiai dažnai nėra informuoti apie tolesnę procedūrą ar veiksmus, kurių institucija imasi pateiktos informacijos pagrindu. Pavyzdžiui, techninių priemonių pagalba tikrai įmanoma užtikrinti anonimiškumą, bet kartu turėti galimybę susisiekti su asmeniu tikslinantis informaciją arba pranešant jam apie veiksmus, kurių buvo imtasi. Tokiam grįžtamajam ryšiui nebūtina žinoti asmens duomenis. Kol kas, deja, nors institucijos skelbia pranešimų anonimiškumo užtikrinimą, praktika rodo, jog pasitaiko pažeidimų. Tai reiškia, kad vargu ar galime tikėtis žmonių įsitraukimo, kol jie nesijaus saugūs ir nepasitikės institucijų teikiamomis paslaugomis“, sako TILS projektų vadovė Neringa Mickevičiūtė.
Statistika rodo, kad, priklausomai nuo karštosios ar pagalbos linijos, pasitvirtinančių pranešimų skaičius neretai siekia net iki 50 procentų, taigi kas antras trečias pranešimas gali turėti institucijai, o kartu ir visuomenei, reikšmingos informacijos. Kita vertus, 2011 metų Lietuvos Pilietinės galios indekso tyrimo duomenimis, beveik du trečdaliai Lietuvos gyventojų mano, kad įsitraukę į pilietinę veiklą gali susilaukti nemalonumų. Šiuo metu TILS rengia kokybinį tyrimą, kurio pagalba sieks suprasti keliolikos linijų veikimo modelius ir tyrimo pabaigoje pateikti rekomendacijas.