"Tikrasis skaidrumas yra ne informacijos gausa, o jos susisteminimas ir patogus pateikimas",- savivaldybių skaidrumą "IQ.lt" komentuoja TILS atstovas.

Praėjusią savaitę būtent Seime iškelta iniciatyva skaidrinti savivaldybių darbą. Priimtos svarstyti socialdemokrato Edvardo Žakario įregistruotos pataisos, kuriomis savivaldos institucijos būtų įpareigotos viešinti tarybų narių asmeninio balsavimo rezultatus ir komitetų posėdžių darbotvarkes paskelbti bent prieš dvi dienas.

Tai tik du iš daugybės kitų politikos atvirumo standartų, kurie Seimo darbe jau kurį laiką yra savaime suprantami, tačiau savivaldybių politikai apie tai net nepagalvoja arba jiems atvirai priešinasi.

„Akivaizdu, kad visa Lietuva serga šioje vietoje. Viskas yra padaryta taip, kad pilietis gautų kuo mažiau informacijos, kuo mažiau dalyvautų – tas yra tikrai tikrai tikrai. Ir ta praktika keistina“, – sako Šiaulių miesto tarybos narys Artūras Visockas, savo mieste mėginęs diegti aukštesnius politikos atvirumo standartus, tačiau neįveikęs kolegų pasipriešinimo.

Būtent A. Visockas paskatino Seimo narį E. Žakarį įregistruoti minėtus Savivaldos įstatymo pakeitimus. O Šiauliuose praėjusią savaitę miesto taryba atmetė jo propaguotus siūlymus mažinti kanceliarinėms išlaidoms skiriamas sumas bei daryti komitetų posėdžių garso įrašus. „Posėdžiai yra vieši ir gali vykti nors ir gatvėje, bet kur. Bet kuris žmogus gali padaryti įrašą ir ištransliuoti per radiją, tai ko mes bijome? Dar viena priežastis – kad nebūtų galima klastoti protokolų. Įsivaizduokite, protokolas į erdvę patenka tik tada, kai komiteto pirmininkas pasirašo. Jis gali nepasirašyti mėnesį ar du, o po to galima labai lengvai jį pakeisti ir nebus jokios įrodomosios medžiagos“, – tai tik keli iš A. Visocko pateiktų argumentų.

Iki šiol Šiaulių savivaldybės puslapyje buvo pateikiami tik tarybos darbotvarkės klausimų pavadinimai,pavyzdžiui, „dėl sklypo n patvirtinimo“, tačiau jokio sprendimo turinio. Tvarka pasikeitė: jau porą savaičių savivaldybės puslapyje bet kas gali matyti visą medžiagą, kurią mato tarybos nariai, tačiau A. Visockas priduria, kad ši tvarka įvesta neformaliai, nėra įtvirtinta tarybos darbo reglamente ir gali būti bet kada „nuimta“. Reikiami sprendimų projektai gali būti nepaviešinti ir tyliai priimti, o atsakingų už informacijos nuslėpimą formaliai nebūtų.

Nuo Šiaulių iš esmės nesiskiria dauguma Lietuvos miestų ir rajonų savivaldybių, net ir didesnės, kaip moderniausiai įsikūrusi Vilniaus savivaldybė.

Iš interneto svetainės matyti, kad ji save prie gyventojų artina ir pozicionuoja kaip administracinę, bet ne politinę instituciją. Svetainėje galima lengvai rasti nuorodas į elektroninę registraciją poliklinikose, elektroninius mokyklų dienynus ir daugybę kitų e-paslaugų – kaip pati savivaldybė skelbia, jų net 206. Tačiau komitetų posėdžių darbotvarkių, asmeninių balsavimo rezultatų ir taip toliau – nematyti.

Tiesa, miesto tarybos posėdžiai transliuojami internetu ir įrašinėjami. Būtent transliaciją, kaip didžiausią atvirumo pasiekimą, pateikė

miesto tarybos sekretorius Virginijus Dastikas.

Tačiau tikrasis skaidrumas yra ne informacijos gausa, o jos susisteminimas ir patogus pateikimas, teigia „Transparency International“ Lietuvos skyriaus vadovas Sergejus Muravjovas. Miesto gyventojai turi ne kiurksoti prie kompiuterio ekrano ištisą dieną stebėdami posėdį, bet turi turėti galimybę bet kada sužinoti, kas, kodėl ir kieno iniciatyva vyksta savivaldybėje.

Jei Seimas priimtų savivaldybes už ausų tempiančias įstatymo pataisas, prisidėtų ir prie jų įgyvendinimo. Pataisos bus svarstomos ir Informacinės plėtros komitete, kurio narys Saulius Pečeliūnas pasiūlė sukurti vieningą veiklos viešinimo sistemą savivaldybėms.

Pasak Seimo kanclerio J. Mileriaus, kiekvienai savivaldybei kurti atskirą informacinę sistemą, kurioje būtų talpinami teisės aktai ir jų projektai, informacija apie balsavimus, darbotvarkės ir taip toliau, būtų „nereikalingas lėšų mėtymas“.

Kancleris palaiko siūlymą kurti bendrą sistemą, kurią įsidiegtų visos savivaldybės. Seimo kanceliarijos specialistai, pasak jo, „neabejotinai“ galėtų šią sistemą prižiūrėti – jai būtų suteikti aukšti saugumo standartai, o kiekvienai savivaldybei nereikėtų samdyti papildomų informacinių technologijų specialistų, taigi būtų sutaupyta lėšų.

Formaliai savivaldybės nuo Seimo atsilieka dešimtmečiu, o gal ir beveik dviem dešimtmečiais.

Pasak J. Mileriaus, dar 2002 metais parlamente buvo įdiegta balsavimo sistema, kuri registruoja ir rodo balsavimo rezultatus internete. Seimo kanclerio teigimu, parlamente įregistruotus teisės aktų projektus nuotoliniuose kompiuteriuose buvo galima skaityti dar 1994 metais – prieš atsirandant internetui. Tiesa, įstatymų projektus galėjo sklaidyti tik šalia parlamento įsikūrusios Martyno Mažvydo bibliotekos, į kurią buvo nutiesti kompiuterių tinklo kabeliai, skaitytojai.

Tačiau savivaldos atsilikimas yra ne techninis, nes kai kuriose iš jų ne pirmus metus įdiegtos modernios diskusijų ir balsavimo sistemos. Politinė valia, kaip tai atsitiko Šiauliuose, nepatikliai purto galvą ir stumia nepatogumų galinčias sukelti priemones šalin.

Pasak J. Mileriaus, dėl vieningos informacinės sistemos kūrimo ir diegimo turėtų susitarti pačios savivaldybės. Kol kas, pasak Savivaldybių asociacijos, šešiasdešimt savivaldų yra apklausiamos, ką mano apie E. Žakario siūlymą.

Net jei Seime nepavyktų priimti įstatymo pataisų ar vėliau susitarti dėl bendrai savivaldybėse diegiamos informacinės sistemos, tokiems dalykams kaip išankstinis komitetų posėdžių darbotvarkių ar tarybos narių asmeninio balsavimo viešinimas, pasak J. Mileriaus, brangios sistemos nebūtinos.

Tai galima padaryti ir dabartiniuose savivaldybių interneto puslapiuose rankiniu būdu. Tereikia noro ir penkiolikos papildomų minučių.