Naujienų archyvas

TILS apie Nacionalinio susitarimo antikorupcinę dalį

Atgal
Meniu

TILS

Paskelbta spalio 26, 2009


Nenoriu vertinti viso Nacionalinio susitarimo, vyriausybės ir socialinių partnerių paruošto solidarumą išreiškiančio dokumento. Noriu kalbėti apie dalį skirtą korupcijos mažinimui. Žinau, kad šiuo metu tai – tik juodraštis, tad noriu tikėti, kad galutinis tekstas bus kitoks. Suteikia vilties, kad tekste teigiama, kad „korupcija yra itin neigiamas sisteminis reiškinys (…), o kovoti su juo galima tik sutelkus pilietinės visuomenės, verslo ir valstybės institucijų jėgas“.

Antikorupcinė susitarimo dalis iš esmės siekia keturių tikslų: diegti vieno langelio principą, sumažinant biurokratijos kiekį; plėsti elektroninės demokratijos mechanizmus; tobulinti viešųjų pirkimų vykdymą; ir gauti aukštesnį įvertinimą, negu 4.6, pagal „Transparency International“ korupcijos suvokimo indeksą (KSI). 5 KSI balai reikštų, kad Lietuva tarptautinių ekspertų yra laikoma pajėgi kontroliuoti korupciją.

Deja, perskaičius ją, taip ir lieka neaišku, kokiais būdais bus telkiama į pagalbą visuomenė. Neaišku, dėl kokių priežasčių KSI yra pasirinktas, kaip vienintelis Lietuvos antikorupcinės pažangos rodiklis. Norint sutelkti visuomenę, pirmą būtina priimti pranešėjų – žmonių pranešusių apie galimą neteisėtą veiką – apsaugos įstatymą bei įtraukti į bet kokį Lietuvos antikorupcinės pažangos įvertinimą Lietuvos gyventojų patirtį matuojantį „Lietuvos korupcijos žemėlapio“ tyrimą.

Įgali pilietinė visuomenė yra visų antikorupcinių iniciatyvų veiksmingumo garantas. Neužtenka vien pasiūlyti žmonėms skaidrumo įrankius. Įrankiai turi būti efektyvūs. Žmonės turi mokėti ir norėti jais naudotis. Jie turi žinoti, kad jų žodžiai ir veiksmai bus išgirsti ir pastebėti valdžios atstovų ir valstybės tarnautojų. Trumpai tariant, telkiant visuomenę į pagalbą, pirma reikia laimėti lietuvių pasitikėjimą. Priešingu atveju rizikuojame turėti netikrąsias skaidrumo iniciatyvas, kai priemonės kuriamos „ant popieriaus“ „dėl pliusiuko“, žinant, kad jos vargu, ar padės atskleisti tikrąją reikalo esmę. Siūlau palyginti Lietuvos centrinės viešųjų pirkimų tarnybos portalą www.cvpp.lt ir JAV viešųjų finansų puslapį www.usaspending.gov ir nuspręsti, kuris iš jų yra informatyvesnis.

Didžiojoje Britanijoje po pavasarį įvykusio parlamentarų išlaidų skandalo „The Guardian“ laikraštis sukūrė atskirą svetainę http://mps-expenses.guardian.co.uk/, kurioje kiekvienas norintis gali surasti savo atstovo parlamentinių išlaidų nuskanuotas dokumentų kopijas ir sužinoti, kaip buvo leidžiami mokesčių mokėtojų pinigai. Nuo tinklapio įkūrimo 24 376 žmonės peržiūrėjo 214 544 iš 458 832 dokumentus, t.y. beveik pusę.

Vien elektroninių puslapių įtraukti žmones į šalies valdymą neužteks. Tai yra tik pirmasis žingsnis. Lietuvai yra reikalingas pranešėjų apsaugos įstatymas – konkretus žingsnis visuomenės telkimo link, ypač aktualus ekonominio nuosmukio metu. Žmonės turi tikėti savo galia ir žinoti, kad, įsitraukdami į antikorupcinę veiklą, jie bus apsaugoti. Tai – antikorupcinis „crowdsourcing“ („minios pasitelkimas“), t.y. pavedimas darbo, tradiciškai atliekamo valstybės tarnautojo ar rangovo, visuomenės atstovams. Nuo pranešėjų apsaugos įstatymo atsiradimo Rumunijoje 2007 metais, teismas jau svarstė virš dvidešimt pranešėjų bylų. Didžiojoje Britanijoje 2007-2008 metais šešiasdešimt šeši pranešėjai sėkmingai laimėjo bylas teisme. Be abejo, pranešėjų apsaugos įstatymas turi svarbų prevencinį vaidmenį. Galima tik spėlioti, kiek nusižengimų neįvyko dėl žmonių žinojimo, kad apie jų neteisėtą veiklą visąlaik gali būti pranešta kitiems.

O ką turime mes? Šiuo metu Lietuvos žmonės iš esmės neturi galimybių efektyviai įsitraukti į valstybės išlaidų stebėseną, o pranešantys apie galimus korupcijos atvejus net nėra apsaugoti nuo galimo persekiojimo. Tad nieko nuostabaus, kad nors TILS „Lietuvos korupcijos žemėlapio“ duomenimis 87 procentai žmonių mano, jog pranešėjai yra pilietiški ir drąsūs žmonės, pasiruošusių pranešti apie galimus neteisėto elgesio atvejus yra tik 20-22 procentai. Realybėje praneša dar mažiau. Praėjusiais metais valstybės įstaigos, turinčios vadinamas „karštąsias linijas“, kurias tyrė TILS, užregistravo apie 44 989 pranešimus, iš kurių, anot respondentų, beveik 37 procentai pasitvirtino. Šiemet apklaustos institucijos pastebi, kad pranešimų skaičius nuo ankstesnių metų iš esmės nepakito, tačiau pasikeitė pranešimų turinys: atrodo, kad žmonės dabar nėra linkę pranešinėti apie rimtesnius nusižengimus.

Vertinant pačius antikorupcinės veiklos rezultatus, neišvengiamai kyla klausimas, kodėl pasirinktas būtent Korupcijos suvokimo indeksas. Naudojant jį kaip rodiklį, anot akademikų, atsakingų už KSI metodologiją , apie reikšmingą pokytį galėsime kalbėti tik tuomet, kai Lietuvos KSI pasikeis 0.5 balo, o skirtingų metų rezultatų apskritai patariama nelyginti. Be abejo, KSI yra svarbus Lietuvos kitų šalių kontekste rodiklis, bet jis vargu ar gali padėti mums suprasti apie mūsų (ne)pažangos priežastis šalies viduje.

Tam turime „Lietuvos korupcijos žemėlapį“ (LKŽ), tyrimą matuojantį gyventojų, verslininkų ir valstybės tarnautojų korupcijos patirtį ir pateikiantį žymiai daugiau informacijos apie problemiškiausius šalies sektorius ir institucijas. Manau, atėjo laikas įtraukti jį į bet kokius Lietuvos antikorupcinės pažangos matavimus. Juk, galų gale, mums turi rūpėti ne vien ką mano kiti, bet ir kaip iš tiesų gerėja mūsų kasdienis gyvenimas.



Daugiau apie mūsų veiklą

Politikos skaidrumas
Viešųjų finansų skaidrumas
Verslo skaidrumas
Žiniasklaidos skaidrumas
Antikorupcinis ugdymas
Dalyvaujamasis biudžetas
Transparency School