Rytis Juozapavičius
Būti Budrevičiene turi apsimokėti
Kodėl Lietuvos Respublika nenori laužyti neteisėtų susitarimų.
Nepaisant dalies žiniasklaidos ditirambų pareiškėjai Daliai Budrevičienei, prabilusiai apie vokelius Krekenavos agrofirmoje, daugelis jos nenori priimti į darbą ir nuoširdžiai nemėgsta kaip „susitarimų” laužytojos. Vienas Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertas komentare „Atgimimui” (2007 m. Nr. 3) net tvirtina, jog „vokelių vajus demoralizuoja iš principo priimtiną ir vertinamą bendradarbiavimo formą – bendrą darbą”.
Bet iš tikrųjų tas vajus demoralizuoja neteisėtų susitarimų dalyvius ne daugiau nei ŽIV grėsmė temdo šv. Valentino dieną.
Niekam niekada nepavyks įtikinti žmonių nevertinti tarpusavio susitarimų, prieštaraujančių galiojančiai teisei ir naudingų abiem pusėms. Neįmanoma laimėti ginčų su kontrabandos, mokesčių vengimo ar kyšių tam tikrose situacijose mėgėjais. Prisirišęs prie savo asmeninės naudos idėjos žmogaus protas visada ras pasiteisinimą. Šiandien tik svarbu, kodėl Lietuvos Respublika nenori laužyti neteisėtų susitarimų ir gauti į valstybės iždą papildomų milijardų litų, kurie ten nepatenka, nes virsta „atkatais”, kyšiais, nesumokėtais mokesčiais ar iššvaistytomis lėšomis?
Kodėl Lietuvos valstybė su visa savo kariauna tik gąsdina pareiškėjus, užuot gynusi? Kiekvieną dieną, kol p. Budrevičienė viešai guodžiasi dėl savo dalios, šimtai potencialių pareiškėjų nepraneša pareigūnams apie grobiamus milijardus, nes nenori atsidurti jos kailyje. Lietuvos Respublikos oficialūs atstovai dievažijasi, kad valstybė, girdi, neturi pinigų, bet slapta giliai tiki, kad visai nereikia surinkti daugiau pinigų iš įstatymų pažeidėjų. Jiems atrodo, kad nuoširdžiai skatinti žmones pranešti apie ekonominius nusikaltimus yra labai pavojinga. Nes gali prasidėti pernelyg didelės visos šalies gyvenimo permainos.
JAV, ES ir dauguma pažangių pasaulio šalių savo piliečius skatina pranešti tai už pinigus. JAV pareiškėjai, kurių informacija padeda Vyriausybei, gauna 25 proc. išieškotos sumos, arba 10 proc., jei valdžia jau pradėjo savo tyrimą. Vokietijoje pareiškėjai, talkinę mokesčių inspektoriams arba muitininkams, gauna 5–10 proc. išieškotos sumos, Olandijoje – iki 15 proc., Prancūzijoje – iki 33 proc. valstybės atgautos sumos. JAV nuo 1986 iki 2005 m. pareiškėjai padėjo sugrąžinti valstybei beveik 10 milijardų dolerių. Pareiškėjams buvo išmokėta per 1,6 milijardo dolerių.
Kodėl gi p. Budrevičienė negalėtų gauti 33 proc. sumos, kurią VMI ieškotų iš Krekenavos agrofirmos? Gobšioji Lietuvos Respublika dėl p. Budrevičienės poelgio jau išlošė šimtus milijonų, nes daugelis įmonių padidino oficialias algas, o padrąsinti kiti pareiškėjai paskambino VMI. Tačiau kas iš to pačiai p. Budrevičienei? Net nemokama teisinė pagalba p. Budrevičienei faktiškai neprieinama ir advokatas Kęstučis Čilinskas turi imtis labdaros atstovaudamas jos interesams.
Įteisinus finansinį atlygį pareiškėjams korumpuotų įmonių buhalteriai, vadybininkai ir projektų vadovai kitomis akimis pažvelgtų į savo veiklą. Tada kokios nors „juodosios buhalterijos” tvarkytoja gerai žinotų, kad, nusiuntus tam tikrus duomenis valdžios atstovams, valstybė išsiieškotų iš jos firmos šiek tiek milijonų ir koks milijonas kitas garbingai atitektų jai. Nebereikėtų jos varginti išvedžiojimais apie pilietiškumą, įmonių socialinę atsakomybę ar korupcijos žalą ekonomikai…