www.bernardinai.lt: „Valstybės pinigus turime skaičiuoti kaip savus“
Neseniai vėl iškilo galimas neskaidrus valdžios pareigūno ir žiniasklaidos sandoris – Seimo Pirmininkas Arūnas Valinskas už asmeninį skelbimą iš mokesčių mokėtojų kišenės “Respublikos” leidinių grupei sumokėjo 28 tūkstančius litų ir vėliau susilaukė liaupsių šių leidinių puslapiuose. Jūsų organizacija yra pateikusi Vyriausybei siūlymų, kaip didinti žiniasklaidos veiklos skaidrumą. Ką siūlote?
Mes siūlome, kad Vyriausybė įtvirtintų žiniasklaidos priemonių, gaunančių valstybės lėšų, griežtesnę finansinę atskaitomybę, taip pat būtų viešinami žiniasklaidos savininkų interesai. Lietuvos gyventojams turi būti viešai skelbiama, kiek per metus ta ar kita žiniasklaidos priemonė gavo valstybės lėšų, iš kokių institucijų ar pareigūnų.
Mūsų tyrimai rodo, kad Lietuvos žiniasklaida, deja, nėra pati skaidriausia ar atskaitingiausia. Net 91 proc. verslininkų mano, kad Lietuvos žiniasklaida gali sužlugdyti jų verslą. Jie bijo žiniasklaidos. Mano supratimu, tai yra baisu.
Susidaro įspūdis, kad be skėtinio Žurnalistų etikos kodekso, žiniasklaida, vadinamoji ketvirtoji valdžia, neturi jokių atskaitingumo priemonių. Pavyzdžiui, Vakaruose natūralu, kad žiniasklaidos priemonės skelbia ne tik savininkus, bet ir jų finansinius interesus. Yra kasmetinės ataskaitos, iš kurių aišku, kas ką valdo, kodėl tokia vienos ar kitos žiniasklaidos pozicija. Teko bendrauti su švedų žurnalistais, kurių žiniasklaidos priemones valdo dvi stambios korporacijos ir, be abejo, iškilo klausimas, ar tai nedaro įtakos jų skaidrumui ir turiniui. Jie teigia, kad tai neturi įtakos, nes patys savininkai supranta, kad skaidrumas ir viešumas jiems apsimoka finansiškai, žmonės nori kokybiškos informacijos, nori žinoti, kas lemia redakcijos nuomonę. Švedų žurnalistai mano, kad švedai neskaitytų ar nežiūrėtų neviešos ir neskaidrios žiniasklaidos. Kam mokėti pinigus už “katę maišę”, negryną produktą?
Paminėjote, kad verslininkai bijo žiniasklaidos. Ko bijo: ar kad žiniasklaida atskleis kažką nešvaraus, ar bijo konkurentų puolimo per užsakomuosius straipsnius ir laidas?
Susidaro įspūdis, kad verslininkai supranta užsakomuosius straipsnius kaip lietuvišką realybę ir nebemato kitų išeičių. Dažnai skaitytojai neatskiria tikro straipsnio nuo užsakomojo. Tačiau manau, kad tokia lietuviška praktika, kuri netoleruotina Vakaruose, ilgainiui nebeapsimokės ir mūsų žiniasklaidos priemonėms. Kai atsirado pasirinkimas, kai lietuviai, ypač jaunimas, pramoksta kalbų, žmonės pradeda skaityti ar žiūrėti kitas žiniasklaidos priemones – amerikietiškas ar angliškas.
Ką manote apie STT veiklą? Jos biudžetas šiems metams 24,3 mln. litų, bet klausimas, ar šitie pinigai mums, mokesčių mokėtojams, atsiperka? Juk STT atskleistos bylos paprastai neviršija savivaldybių lygmens. Kaip rodo, pavyzdžiui, ir kandidato į aplinkos ministrus Gedimino Kazlausko tikrinimas, sunku pasitikėti jų tyrimais. Gal tai specialistų, teisės aktų trūkumas?
Tarptautiniai ekspertai apie mūsų antikorupcinę sistemą kalba kaip apie vieną pažangiausių Vidurio ir Rytų Europoje. Ir labai dažnai rodo kaip pavyzdį kitoms šalims. Tai reiškia, kad sistemiškai mes turime įstaigų, kurių neturi kitos šalys. Tad logiškai turėtume būti tuo geruoju pavyzdžiu ir pagal rezultatus. Tačiau ar tokie esame? O jei nesame, tai kodėl? Štai Latvija turi labai panašią sistemą, jų STT atitikmuo yra KNAB. Skirtumas tarp mūsų ir latvių yra tas, kad jie yra ištyrę konkrečias rezonansines bylas, kurios nukeliavo į teismą ir pasibaigė konkrečiais sprendimais, kažkas realiai atlieka bausmę kalėjime. Lietuvoje tokių bylų kaip ir nėra. Kodėl to nėra pas mus, ko trūksta, kiek tai priklauso nuo teismų, gali atsakyti tik pati STT.
Naujai Vyriausybei, Teisingumo ministerijai esate pateikę ir daugiau kovos su korupcija priemonių. Kokių?
Pirmiausia siūlome Pareiškėjo saugos ir skatinimo įstatymą, kurį pateikėme jau 2005 metais, bet taip ir nieko nepadaryta. Kodėl? Juk realiai įrodyta, kad tai veiksminga priemonė skaidrumui didinti, korupcijai mažinti ir į valstybės iždą susigrąžinti dingusias lėšas. Amerikoje yra apskaičiuota, kad šito įstatymo dėka jie už vieną išleistą dolerį į valstybės iždą susigrąžina 15 dolerių, t.y. atsipirkimas 15 kartų. Tai labai veiksminga. Kai kas Lietuvoje priekaištauja, kad šiuo įstatymu norima remti „skundikus“, pavlikus morozovus, kurie neva piktavališkai nori pakenkti savo kolegoms, nes “pareiškėjai” yra žmonės, kurie praneša atitinkamai valstybės įstaigai apie galimą nusižengimą, korupcijos atvejį ar neskaidrumą. Tačiau jei toliau taip mąstysime, jei į valstybės pinigus žiūrėsime ne kaip į savo, mokesčių mokėtojų pinigus, o į kažką svetimą, sistemos nepakeisime. Turime keisti mąstymą. Juk išgelbėti valstybės pinigai – tai ir didesni atlyginimai mokytojams, daktarams, studentams – stipendijos, ligoniams – nemokami vaistai ar operacijos, pensininkams – pensijos.
Deja, šiuo metu mūsų valstybė negali net garantuoti saugumo tų žmonių, kurie praneša apie korupciją.
Žodžiu, pareiškėjai – žmonės, pranešę apie korupciją ar neskaidrumą, turi būti valstybės skatinami piniginėmis premijomis?
Tokia finansinio skatinimo sistema yra Amerikoje. Anglijoje jos nėra. Mūsų valia rinktis. Mums nebūtina tiesiogiai kopijuoti, bet turime šį įstatymą priimti kaip prevencinę priemonę, kuri užkirstų kelią kitiems žmonėms net mąstyti apie galimą piktnaudžiavimą.
Skaičiuokime: pernai viešųjų pirkimų apimtis buvo 13,8 mlrd. litų. Tai labai dideli pinigai. Iš mūsų, STT ir Viešųjų pirkimų tarnybos atlikto tyrimo matome, kad vadinamasis „atkatas“ dažnai sudaro nuo 6 iki 10 nuošimčių visų viešųjų pirkimų vertės, vykdant stambius projektus „atkatai“ sudaro net ne 10, o 20, 30 ar net 40 nuošimčių visos projekto piniginės vertės. Apytikriai suskaičiavus, gauname neįtikėtinas pinigų sumas – nuo pusės milijardo iki pusantro milijardo litų, kuriuos praranda valstybė, prarandame mes visi, jos piliečiai. Tai ypač aktualu šiandien, sunkmečiu, kai kalbame apie pinigų trūkumą.
Jei į valstybės iždą susigrąžintume kokį milijardą pavogtų “atkatų”, tai būtų galima drąsiai nubraukti kokį naujai padidintą mokestį. Bet negi žmonės, pranešę STT skelbiamu telefonu, yra nesaugūs?
Mano supratimu, Lietuvos įstatymai neužtikrina tokių žmonių saugumo. Kad ir tos pačios Dalios Budrevičienės atvejis. Mūsų korupcinio tyrimo duomenimis, apie ketvirtadalį verslininkų tvirtina, kad praneštų apie galimą korupcijos atvejį, bet realiai tai padaro apie du–trys nuošimčiai. Kodėl?
Bet jei tik ketvirtadalis sutinka pranešti, vadinasi, lietuvaičiams tokia korupcinė sistema tinka?
Korupcijos tyrimo ekspertai sako, kad pagal klasikinius standartus visuomenėje yra maždaug 10 nuošimčių vadinamųjų atsakingų žmonių, kurie dėl savo moralinių įsitikinimų yra labai sąžiningi ir praktiškai niekada nesiryš korumpuotiems veiksmams.10 nuošimčių yra vadinamieji prarastieji, kurie bet kada bandys ieškoti naudos sau neleistinais, nemoraliais būdais. Kiti 80 nuošimčių yra tie, kuriuos galima paveikti, ir jie elgsis priklausomai nuo aplinkybių, pagal valdžios rodomus pavyzdžius ir pan. Valdžios pareiga yra ne tik rodyti tinkamų pavyzdžių, bet ir sukurti tokias aplinkybes, kad į pagundą vedančių situacijų būtų kuo mažiau.
Todėl čia noriu paminėti ir kitą mūsų siūlomą priemonę, kuri leistų praskaidrinti valstybės finansinę sistemą – skėtinį interneto tinklalapį apie valstybės leidžiamus pinigus. Tame tinklalapyje jūs ir aš, visi pageidaujantieji, galėtų pamatyti, kaip mūsų visų pinigai keliauja: kiek pinigų kas ir kam išleidžia, kas laimi konkursus, kokia sutarties suma, kokia bendradarbiavimo forma, kiek gauna viena ar kita motininė kompanija, kokios yra jos dukterinės įmonės.
Nekalbu apie visos informacijos pateikimą internete. Sunku tikėtis tikro skaidrumo, kai informacijos yra per daug ir tiesiog nežinai, ką su ja daryti. Dabar yra viena kita informacija atskirose organizacijose, bet realiai nėra vientiso vaizdo. O mes norėtume matyti būtent tą vaizdą, pagrindinius finansinių srautų kelius. Amerikoje šitą sistemą įvedė nevalstybinė organizacija, vėliau pati valstybė nusipirko tą portalą ir ir jį dabar pildo pati (žiūr.http://www.usaspending.gov.).
Tai būtų lobis žurnalistams…
Ir aktyviems piliečiams. Kol mes nesuprasime, kad tai yra mūsų visų, mokesčių mokėtojų pinigai, toli nenukeliausime. Mes turime teisę žinoti, kur ir kaip keliauja mūsų pinigai, kam jie išleidžiami. Taip elgiasi normalus šeimininkas, verslininkas, ūkininkas. Todėl ir kalbu apie valstybę, kuri yra mokesčių mokėtojų interesų gynėja, o ne kažkas tolima ir svetima. Kalbu apie valdžią, kurią kontroliuoja piliečiai, o valdžia tai skatina juos daryti.
Mūsų tyrimai rodo, kad nemažai verslininkų yra pasirengę keisti tam tikras blogas praktikas ir įpročius. Verslininkai pripažįsta, jog kyšių sistema jiems labai daug kainuoja, todėl jie yra linkę šnekėtis ir ją keisti. Bet tie pokyčiai turi galioti visiems, turi būti visiems lygios sąlygos, skaidrūs konkursai.
Labai svarbu, kad valdžia skatintų visas geras pilietines iniciatyvas. Dabar, pripažinkime, nevyriausybinės organizacijos, piliečiai nelabai supranta, kaip jų pasiūlymai daro poveikį valdžios sprendimams. Net neaišku, ar jų pasiūlymai išvis apsvarstomi. Neaišku, kodėl į pasitarimus kviečiamos vienos ar kitos grupės, paprastai tokiuose pasitarimuose labai skubama, rimtesni pokalbiai neišsivysto. Tada ir pradeda piliečiai mąstyti, ar verta gaišinti savo laiką, ar verta dalyvauti legalizuojant vieną ar kitą valstybės institucijos veiksmą, ar pilietis netampa tik priedanga kažkieno interesams pasiekti. Taip žlugdoma pilietinė iniciatyva ir pilietinė visuomenė, o politikai vėl kalba apie žmonių pasyvumą, nusivylimą valstybe, nedalyvavimą valstybės gyvenime.
Tačiau aš tikiu, kad dauguma Lietuvos žmonių nori demokratinės santvarkos, kuri yra atskaitinga, kuri įtraukia visus piliečius.