interviu www.kaunodiena.lt.
Pagrindinis pastarųjų savaičių galvos skausmas Vyriausybei ir verslo pasauliui – energetinio slibino kūrimas.
Būsimasis nacionalinis investuotojas – Lietuvos energetikos bendrovių konsorciumas, kurį sudarys valstybės valdomos bendrovės „Lietuvos energija“ ir Rytų skirstomieji tinklai bei privati bendrovė Vakarų skirstomieji tinklai. Be reikšmės viso Baltijos regiono energetikai, šis projektas yra išskirtinis tuo, kad tai – pirmasis bandymas Lietuvoje sujungti valstybės ir privatų kapitalą į tokį stambų konsorciumą.
Ar energetikos milžino kūrimas turi galimybių patekti į naujausių laikų Lietuvos istoriją kaip vienas skaidriausių projektų? Apie tai – išskirtinis pasaulinės visuomeninės organizacijos „Transparency International“, tiriančios įvairaus pobūdžio korupciją, skyriaus Lietuvoje vadovo Ryčio Juozapavičiaus interviu „Kauno dienai“.
– Kaip vertinate sąlygas, kuriomis kuriamas nacionalinis investuotojas?
– Šio projekto vertė matuojama milijardais, jo poveikis ekonomikai – didelis, todėl ir su juo susijusių klausimų – labai daug.
Manau, kad esminis nacionalinio investuotojo kūrimo trūkumas – teisėkūra.
Būtų galima sekti JAV pavyzdžiu, kur prezidento Ronaldo Reagano valdymo metu priimtas įstatymas, nurodantis, jog kuriant tam tikros vertės projektą būtina atlikti kaštų ir naudos analizę.
Nacionalinio investuotojo projekto vertė – milijardinė, manau, keli šimtai tūkstančių litų tikrai galėtų būti skirti tokiai studijai parengti. Galbūt jos ir dabar esama, bet ji kažkur slepiama?
Dabar noriai operuojama energetinės nepriklausomybės idėja. Tačiau turime patirties su „Mažeikių nafta“, kurią privatizuojant irgi kalbėta apie saugumą. Tačiau kai kažkas pradeda kalbėti apie nepriklausomybę, tautos ambicijas, kurios nepasiduoda negailestingam kaštų ir naudos analizės metodui, mano galvoje sukirba déjà vu jausmas: tai jau girdėta.
Premjeras prisipažino, kad jį kankina nuojauta, jog esama sąmokslo prieš Lietuvą. Tačiau tokios nuojautos ir nekankintų, jei būtų parengta kokybiška kaštų ir naudos analizės studija. Ji turėtų būti tarsi Biblija, o kilus bet kokiam klausimui dėl nacionalinio investuotojo kūrimo, atsakymų reikėtų ieškoti žiūrint į tą studiją.
O kol kankinsimės nuojautomis, tol bus palanki terpė korupcijai.
Kita vertus, pasaulio patirtis rodo: viešosios ir privačios partnerystės projektuose dažniausiai derybas laimi ne bendruomenė, o verslas.
– Ar tai reiškia, kad šis modelis jau iš anksto užprogramuotas nesėkmei?
– Pasaulio patirtis rodo, kad tarnautojas, gaudamas kelių tūkstančių litų algą, derybose su keliasdešimt tūkstančių uždirbančiu verslininku ar jo atstovais jaučiasi nelygiavertis. Britų žurnalistas George’as Monbiotas knygoje „Captive State“ („Valstybė nelaisvėje“) gana niūriai apžvelgia viešojo ir privataus sektoriaus projektus (vadinamuosius Public-Private Partnerships, PPP), kurie buvo įgyvendinti Didžiojoje Britanijoje. Remdamasis pavyzdžiais jis parodo, kad bendruomenės atstovai, derėdamiesi su privačiais verslininkais, nesugeba išlaikyti tokio egzamino, kaip sąžiningas bendruomenės interesų atstovavimas. Neretai po derybų palikę valstybės tarnybą jie išeina dirbti pas tą buvusį derybų partnerį.
PPP idėja yra gera, bet ji gali būti sukompromituota. Jeigu abu partneriai – stiprūs, įmanoma, kad laimėtų abu. Bet jei vienas derybininkų, šiuo atveju valstybė, yra silpnas, dažniausiai jis pralaimi, o galų gale mokame mes visi. PPP projektai turėtų būti daromi ypatingo skaidrumo sąlygomis.
– Ar energetika nėra ta dirva, kurioje įsišaknyti korupcijai – geriausios sąlygos?
– „Transparency International“ yra atlikusi tyrimą, nustačiusi vadinamąjį kyšio mokėtojų indeksą, atskleidžiantį ekonomikos šakas, kuriose sėkmingai veikti norintys verslininkai yra priversti duoti kyšius. Naftos ir dujų verslas atsidūrė trečioje sąrašo vietoje, elektros gamyba ir perdavimas – šeštojoje.
– Pastarosiomis dienomis „Maxima LT“ vardas minimas ne vien kalbant apie nacionalinio investuotojo kūrimą. Ar jums, kaip „Transparency International“ atstovui ir Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos nariui, nekelia nuostabos šio prekybos lyderio artimas bendravimas su Vyriausybės vadovu?
– Kaip vyriausiosios tarnybinės etikos narys, galiu pasakyti: Žilvinas Marcinkevičius (bendrovės „NDX energija“ valdybos pirmininkas, vadinamojo „VP dešimtuko“ narys – red. past.) nėra registruotas lobistas. Jei pats Ž.Marcinkevičius skambina politikams ir kalba apie atominės jėgainės įstatymo priėmimą, yra neteisėta lobistinė veikla ir už ją galima skirti mažą baudą. Bet jeigu jį kviečia politikai – tai teisėta.
Tik gal aš kažką pražiopsojau – kodėl premjeras visada kreipiasi į „Maxima LT“, tarsi nebūtų kitų. O šioje šalyje turime labai seną tradiciją įtarinėti politikus, kurie turi simpatijų verslui, kad jie yra to verslo remiami. Man tokių klausimų yra daug, bet iki šiol išsamaus paaiškinimo nerandu.
– Ar galima sakyti, kad Lietuvoje jau kvepia rinkimais, ar tokia padėtis, kai už politikų veiksmų vis kyštelėja kokios verslo grupės interesai – nuolatinė Lietuvos būsena?
– Veikiau laikyčiausi antrosios versijos. Mūsų politikoje trūksta tarnaujančių lyderių – tokių, kurie būna gerbiami dėl pasiaukojimo tarnauti bendruomenei. O mūsų lyderiai – formalūs lyderiai, vadovauja todėl, kad turi postus, bet nėra moraliniai autoritetai. Esant tokiai situacijai įtarimai, kad verslininkai ir politikai kartu daro verslą, iki galo neišnyksta. Kalbu banaliai, tačiau tokia realybė. Kol Lietuvoje nebus tarnaujančių lyderių, tol tokie įtarimai bus puoselėjami toliau.
Šiandien sklando nuomonė, kad premjerui, norinčiam tapti prezidentu, labai reikia žiniasklaidos, kurioje reklamuojasi viena verslo grupė, paramos. Susidaro toks politikų, žiniasklaidos ir verslo sandoris: verslui svarbu įgyvendinti verslo projektą, žiniasklaidai – turėti daug reklamos, o politikui – gauti trokštamą postą. Aišku, toks modelis – ciniškas, ir nežinau, ar jis teisingas, bet nematau kitokio paaiškinimo. Žmonės taip pat mėgsta turėti paaiškinimus ir žinoti reiškinių prasmę.
Kalbėjosi Violeta Juodelienė