.
Rytis Juozapavičius
Pilnaties partizanai
Alfa.lt
Vilniuje šalia Mindaugo g. prekybos centro „Maxima“ gyvenanti pilietė iš parduotuvių tinklą valdančios bendrovės „Maxima LT“ bandys prisiteisti kompensaciją už transporto keliamo triukšmo padarytą žalą sveikatai. Dar beveik šimtas aplinkinių namų gyventojų valdžios reikalauja prekybos centrą iš ten iškeldinti. Kad piliečiai ginasi nuo socialiai neatsakingo verslo, nėra nuostabu, tačiau graudžiai miela, kad apie tai rašo nacionalinis dienraštis „Lietuvos žinios“. Nors dabar jaunatis, dienraštis elgiasi it per pilnatį – tarytum pamiršo, kaip gali būti pavojinga kritikuoti tuos vyrus.
Pirma, anot „Maxima LT“, bendrovės apyvarta pernai buvo per 6 mlrd. Lt, o reklamai ji išleidžia apie 1 proc. nuo apyvartos per metus. Tai yra apie 60 mln. litų. Dėl šio riebaus kąsnio populiariausieji dienraščiai ir televizijos gatavi nužudyti bet kokią kritišką pastabą apie korporaciją, kurios dalis valdytojų gyvena nuostabiame saugomame miške šalia Vilniaus it kokie elfai. Tiesiog „Lietuvos žinios“ gali nebegauti jų reklamos ir toliau.
Antra, beveik visi Lietuvos prekybos tinklai jau yra įpratę grūsti lauk iš savo lentynų jiems nepatinkančią spaudą. Absoliuti antikonstitucinė laisvosios rinkos cenzūra. Kol Lietuvos Konstitucinis Teismas paseks laisvę mylinčių JAV teismų pavyzdžiu ir nustatys, kad konstitucinė teisė į žodžio laisvę yra didesnė vertybė už teisę į privačią nuosavybę ir įpareigos populiarių susibūrimo vietų savininkus netrukdyti piliečiams ten praktikuoti savo teisės į žodžio laisvę, „Lietuvos žinios“ rizikuoja būti išmestos iš „Maximų“.
Trečia, korporacija gali užsiundyti populiariąją korumpuotą žiniasklaidą ant savo teises išdrįsusių ginti piliečių, kad jie pasiskaitytų, kokie patys yra reketininkai, gėjai arba žydai. Tada „Lietuvos žinios“ neišprususiems atrodys neteisios.
Ir apskritai šį purviną upeliuką savo ratui sukti dar gali panaudoti tik rusai, kurie papirkti Lietuvos žiniasklaidai irgi gali išleisti daug. Kiek tiksliai – pasakyti sunku, nes dar reikia suskaičiuoti faktines Darbo partijos nuolatinės politinės reklamos išlaidas.
Tokiomis aplinkybėmis galinguosius kritikuojantys garbingi žurnalistai elgiasi lyg pokario žaliukai. Tik priešingai nei praeities rezistentai, šiandienos „pilnaties partizanai“ nėra gerai organizuoti. Ir Vakarai jiems nepadės, nes mes jau praėjome NATO ir ES kalibravimą ir esame laikomi „demokratija“.
Pavyzdžiui, tokia Europos Komisija (EK) net nesuvokia naujųjų ES narių žiniasklaidos korumpuotumo masto, nes naiviai reikalauja ES paramos gavėjus skelbti informaciją apie šią pagalbą žiniasklaidoje. Tai reiškia, kad dauguma žiniasklaidos atsisako nemokamai papasakoti apie ES gerus darbus Lietuvoje. Jei šis tvirkinimas tęsis ir toliau, kai sugrįš Jėzus Kristus, Bažnyčia turės mokėti MTV, kad ši per „Popiežiaus miesto“ reklamos pertraukėles rodytų Jėzaus pasisakymus.
Kad ir kaip peiktume ES – ten bent atsiranda protui mankštos duodančios iniciatyvos. Štai reaguodama į nuolatinį Europos Parlamento ir nevyriausybinių organizacijų susirūpinimą dėl žiniasklaidos koncentracijos ir galimų to pasekmių pliuralizmui bei raiškos laisvei EK narės Viviane Reding ir Margot Wallström pateikė kolegoms strategiją, skirtą žiniasklaidos pliuralizmui ES. Ten žiniasklaidos pliuralizmas suprantamas gerokai plačiau nei žiniasklaidos nuosavybės klausimas.
Koncepcija apima įvairios informacijos prieinamumą piliečiams, kad jie galėtų susidaryti nuomonę neveikiami vieno dominuojančio šaltinio. Strategijos autorės tiki, kad piliečiams reikia skaidrių mechanizmų, užtikrinančių, kad žiniasklaida būtų laikoma iš tiesų nepriklausoma.
Šį popierių, prisipažinsiu, miniu tik pokalbiui palaikyti. Čia tokios iniciatyvos netiks. Seniai Lietuvai būtinumą nacionaliniuose įstatymuose įtvirtinti bendrąsias viešumo nuostatas spaudai, radijo ir televizijos stotims nurodo Europos Tarybos Ministrų komiteto rekomendacija Nr. R (94) dėl informacijos priemonių viešumą skatinančių būdų, priimta dar 1994 m.
Neįtvirtinome. Kur rasti „tikslią ir išsamią“ informaciją apie „asmenis ir organizacijas, dalyvaujančias ūkio subjektų, teikiančių leidybos ar spausdinimo paslaugas, kapitale, bei tokio dalyvavimo pobūdį ir apimtį“ arba informaciją „apie asmenis ar organizacijas, tiesiogiai nedalyvaujančias leidybinėse struktūrose, tačiau turinčias įtakos jų leidinių turiniu“?
Niekur. Kaip niekur nėra ir interneto tiesioginių transliacijų iš redakcijų, kur priimami sprendimai dėl to, ką ir už kiek spausdinti kiekviename laikraščio kvadratiniame centimetre.