Antrojo terminatoriaus pamoka premjerui
Rytis Juozapavičius
Garsaus filmo „Terminatorius 2“ pabaigoje Arnoldo Schwarzeneggerio personažas T-800 susinaikina aukštakrosnėje, kad nepaliktų jokių „SkyNet“ technologijos egzistavimo pėdsakų. Beveik visi valdantys Lietuvos politikai naudojasi politinės korupcijos technologijomis, kurios yra tokia neatsiejama jų savimonės dalis, kokia terminatoriui įmontuota mikroschema.
Puikiai žinome, kad politinės korupcijos žala Lietuvai kasmet gali būti skaičiuojama milijardais litų, ir seniai pavargome nuo didesnio bei smulkesnio kalibro politikų, žadančių ją sustabdyti. Prieš rinkimus triukšmas dėl galimų antikorupcinių reformų visada sustiprėja, bet galiausiai baigiasi šnipštu. Panašu, kad ir šiandien korumpuotas elitas dar neis prieš savo prigimtį, kaip ėjo T-800.
Gal kur kas mandagesniam už AMB premjerui Gediminui Kirkilui dar neverta trauktis iš politikos, gal dar reikia tikėti, kad jis, kaip ir kiekvienas žmogus, gali bet kurią akimirką kažkaip atsiversti? Gal dar net visa Vyriausybė tuoj ims ir sutraukys saitus su korupciniais tinklais? Jei jie netikėtai atsiverstų, tai suprastume iš trijų pastangų pakeisti šalies politinį spektaklį: sumažinti viso vaidinimo biudžetą, kad nereikėtų korumpuotis ieškant pastatymo rėmėjų, atsisakyti pelningų vaidmenų bei atidengti užkulisius.
Vadininimą atpiginti įmanoma tik pagal mažiau korumpuotų šalių pavyzdį įpareigojant licencijuotus transliuotojus nemokamai transliuoti politinę reklamą per radiją ir televiziją. Kirkilo bendražygė Birutė Vėsaitė privalo pateikti ne porą frazių įstatymui papildyti, bet parengti keliolikos puslapių įstatymo projektą, reglamentuojantį, kaip ir kada komerciniai transliuotojai savo brangų eterio laiką skirs politikams, užuot pelningai jį pardavę. Tačiau atrodo, kad p. Birutės – kaip ir visų mūsų samdomų Lietuvos politikų – ryžtas pasibaigia, kai reikia rimtai sėsti ir pagalvoti, pastudijuoti kitų šalių patirtį.
Atsikratyti populistinių ir pelningų vaidmenų pjesėje galima keliais būdais. Pirma, reikia įteisinti fiskalines taisykles, kurios užbaigtų prieš rinkimus valdžios vykdomą rinkėjų, interesų grupių ir žiniasklaidos papirkinėjimo praktiką. Tada jokie politikai prieš pat rinkimus negalės vaidinti gerųjų dėdžių ir tetų didindami socialines išmokas, suteikdami naujų mokesčių lengvatų, subsidijuodami prekes ir paslaugas, skirtas įvairioms socialinėms grupėms, reklamuodami savo darbus žiniasklaidoje.
Antra, reikia peržiūrėti, ar teisėtai ir skaidriai įvairioms interesų grupėms suteiktos vartojimo, pajamų, pelno ir kitų mokesčių lengvatos, nes jos dažnai tik iškraipo santykines prekių kainas ir mažina ekonomikos efektyvumą. Štai ir dabar Naujosios sąjungos frakcijos seniūno pavaduotojas Vaclovas Karbauskis Seime stumia Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo pataisas, kuriomis numatoma nuo 18 iki 5 proc. mažinti PVM tradiciškai Lietuvoje auginamiems vaisiams ir daržovėms. Gal lietuviškų agurkų augintojai ir verti ypatingos pagarbos, bet kodėl, pavyzdžiui, lietuviškiausieji ir tradiciškiausieji bažnyčių statytojai, žaislų gamintojai ar sociologinių tyrimų vykdytojai turi mokėti visą PVM? Ar dėl to, kad kyšio Karbauskiui nesiūlo?
Trečia, pažaboti korupciją trokštanti Vyriausybė privalo peržiūrėti energetikos ir kitų natūralių monopolijų reguliavimą. Galimai korupcinės įstatymais įtvirtintos reguliavimo taisyklės šiandien garantuoja didelius antpelnius elektros skirstomųjų tinklų monopolijoms. Tai turi didelių neigiamų padarinių ekonominiam augimui. Natūralių monopolijų paslaugų kainodaros formulė turi būti aptarta rimtų ekonomistų. Pasak jų, monopolijos prekės kaina turi būti lygi vidutinėms išlaidoms, kurios apimtų investuotojo investicijos alternatyviąsias išlaidas. Tuo tarpu šiuo metu įstatymais nustatyta reguliuojamo VST ir RST pelno bazė yra buhalterinė paslaugai teikti naudojamo turto vertė, kuri buvo kelis kartus indeksuota. Tokia padėtis ir verčia visus susijaudinus klausinėti, o kas privatizuos RST, kokią partiją privatizuotojai rems ir kodėl taip intensyviai žiniaskladoje vis reklamuojasi VST? Be to, reikėtų užkirsti kelią panašaus tipo neskaidrioms kainodaros reformoms dujų, šilumos ir vandens tiekimo sektoriuose.
O atskleisti lietuviškos politikos spektaklio užkulisius galima paprasčiausiai įteisinant išlaidų ir naudos analizę visų brangiai kainuojančių valdžios sprendimų. Galimybės anksti pastebėti „ką nors gudraus“ siūlančio politiko korumpuotumą arba neprofesionalumą yra tiesiog proporcingos jo sumanymo paaiškinimo kokybei. Tik, žinoma, tas analizes reikės skaityti.
Pavyzdžiui, iš Vilniaus miesto savivaldybės brangiai nusipirktos penkiolikos švietimo įstaigų renovacijos ir eksploatavimo viešosios privačios partnerystės būdu studijos galime suprasti, kad miesto valdžia vien mūsų mokyklų eksploatacijos, priežiūros ir administravimo mokestį – be valymo, šiukšlių išvežimo, apsaugos bei komunalinių paslaugų – konkurso laimėtojams siūlo maždaug aštuonis kartus didesnį nei mes vidutiniškai sostinėje mokame už mūsų būtui teikiamas visas priežiūros paslaugas. Bet Vilniaus savivaldybės taryba tai vis viena laimina. Aišku, čia jau skonio reikalas, ką apie juos manyti: įtarti korupcija ar atmestiniu požiūriu į pareigą?