.
Jolanta Piliponytė
Visuomenės intereso gynėjas ar skundikas?
Vienos JEIGU laidos taikinyje atsidūrė viena karščiausių pastarųjų mėnesių aktualijų – atlyginimai „vokeliuose“. Pasirinkimų sankirtoje buvo „Delfinų“ lyderis Stano. Laidos herojui reikėjo pasirinkti arba didesnį, bet neoficialų atlyginimą, arba oficialų mažesnį atlyginimą ir saugesnį gyvenimą.
„Spinter“ sociologų duomenimis, apie 17% darbuotojų teigia gaunantys atlyginimą vokeliuose. Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekonomikos tyrimo duomenimis, apie 40% darbuotojų, gaunančių minimalią algą, gauna dalį jos vokeliuose. Todėl tiek JEIGU laidos pagrindinį motyvą, tiek ką tik tyrimais iliustruotą „vokelių“ situaciją, taikliausiai apibūdinčiau klausimu: kodėl žmonės renkasi gyvenimą baimėje?
Neįtikėtina, tačiau netgi laidos herojui Stano nepavyko įlįsti į pilietiškai nusiteikusio Lietuvos gyventojo kailį. Žinodamas, kad jo veikėjas yra mažo miestelio stalius, patyręs profesinę traumą ir tapęs paštininku, kurio žmona laukiasi vaiko, Stano energingai klijavo jam prasigeriančio ir besigėdijančio tėvystės atostogų žmogaus etiketę. Kam reikia kurti mitą, kad mažas pajamas gaunantys būtinai svaiginasi ir nėra atsakingi tėvai? Kitas nemažiau intriguojantis klausimas, argi mažo miestelio stalius negalėtų pasielgti kitaip ir pasipriešinti verslininkui monopolistui pareikalaudamas pilno oficialaus užmokesčio ar kompensacijos už patirtą traumą? O dar svarbiau, kaip pavadinti tokį žmogų: piliečiu, ginančiu savo teisę į socialinį saugumą ir garantijas, ar skundiku, kuris trukdo plėtoti verslą mažame miestelyje ir užsidirbti daugiau, – nors ir neoficialiai, – kitiems miestelio gyventojams?
Šeštadienio „Atgimime“ Lietuvos laisvosios rinkos instituto vyresnysis specialistas Giedrius Kadziauskas neoficialių atlyginimų gavėjams, „vokelininkams“ jo žodžiais tariant, suteikia „skundikų“ vardus ir tikina, jog „vokelių vajus demoralizuoja iš principo priimtiną ir vertinamą bendradarbiavimo formą – bendrą darbą“. Pasak autoriaus, „valstybės noras ugdyti įstatymo raidę saugančius skundikus terpėse, kurios paremtos sutarimu ir pasitikėjimu, primena autoritarinę hidrą arba antiversliškoms nuotaikoms pataikaujančią ir žmonėmis nepasitikinčią demokratiją.“ Tačiau sociologinių apklausų dalyviai taip nesibjauri tais, kuriuos G. Kadziauskas vadina „skundikais“, o aš vadinu „pareiškėjais“.
2004 metais „Transparency International“ Lietuvos skyrius atlikdamas Vilniaus miesto korupcijos žemėlapio tyrimą paprašė Vilniaus miesto gyventojų apibūdinti žmogų, pranešusį apie korupcinį atvejį. Dauguma vilniečių teigė, jog tai greičiau yra visuomenės intereso gynėjas, sąžiningas, drąsus, savas žmogus, o ne skundikas, apgavikas, bailus ar svetimas žmogus. Sociologų išvadoje buvo pažymima, kad Vilniaus miesto gyventojai yra dažniau linkę laikytis teigiamos arba neutralios pozicijos nei akcentuoti neigiamą žmogaus, pranešančio apie korupcinį atvejį, poelgio vertinimą.
Kalbant apie neoficialius atlyginimus, kyšininkavimą ar kitas korupcijos formas, visų pirma verta pagalvoti apie nesaugumą, baimę ar pažeminimą, kurį tenka patirti žmogui savo noru ar dėl įvairių aplinkybių atsiradusiam tokioje situacijoje. JEIGU laidos herojaus pavyzdys puikiai atspindi, kaip žmogus patyręs traumą darbe apsisprendžia toliau dirbti, nes jam reikia išlaikyti savo šeimą. Kompensacija nuo oficialiai uždirbamo minimalaus atlyginimo yra labai nedidelė. Galiausiai, herojus praranda sveikatą ir neįstengia dirbti staliaus darbo. Panašių situacijų gausu kyšininkavimo istorijose, kai net sumokėjęs kyšį žmogus jaučiasi ne tik pažemintas, tačiau ir neužtikrintas, kad neatsirastas kitas, kuris duos daugiau. Tokiose situacijose žmogus dažnai tampa beteisiu ir nesaugiu visuomenėje.
Ką jau bekalbėti apie „vokelininko“ savijautą. Vienas norvegas, skalbyklos Panevėžyje savininkas, pasakojo tokį eksperimentą, jo su bičiuliais atliktą Vilniaus akropolyje. Kaip patyręs verslininkas, jis gerai skaito žmogaus kūno kalbą. Per valandą jis savo bičiuliams nurodė 20 neramių žmonių, kurie nuolat dairėsi per petį ir buvo įsitempę. Norvego bičiuliai pasikalbėję su nurodytaisiais sužinojo, kad 19 iš 20 iš tiesų gauna algą vokelyje!
Tad kodėl vis dar nemaža dalis Lietuvos gyventojų renkasi beteisį ir nesaugų gyvenimo būdą, kurį galima atpažinti net iš kūno kalbos? Gal žmonės per mažai tiki savo pilietinėmis galiomis? O gal nesitiki, kad bus tinkamai suprasti ir pavadinti? Neturėkite jokių iliuzijų, kad Jus apgins kas nors kitas, jei ne Jūs patys!