Ūkio ministro Dainiaus Kreivio raštas apie jam ir Viešųjų pirkimų tarnybos (VPT) vadovui Žydrūnui Plytnikui interesų grupių galimai darytą spaudimą svarbus kovai su korupcija, tačiau neatsako į kitus su ministro veikla susijusius klausimus, atkreipia dėmesį „Transparency International“ Lietuvos skyriaus vadovas Sergejus Muravjovas.
– Ar D.Kreivio rašte pateikiama informacija atitinka ne visada įrodomą, bet nujaučiamą korupcinį Lietuvos peizažą?
– Dar 2008 metais tyrimo „Lietuvos korupcijos žemėlapis“ rezultatai atskleidė, kad nepotizmas – bičiulių ir giminių protegavimas – yra labai ryški problema Lietuvoje. Anot valstybės tarnautojų, tai apskritai yra labiausiai paplitusi korupcijos forma jų institucijose. Trečdaliui valstybės tarnautojų teko patirti bent netiesioginį politikų spaudimą priimant sprendimus. Aš dar paklausčiau: kodėl yra taip, kad mes apie tai sužinome tik dabar? Juk demokratinės valstybės viešajame sektoriuje turėtų egzistuoti būdai, kaip apie galimus piktnaudžiavimo atvejus būtų galima greičiau pranešti atitinkamoms institucijoms. Tenka grįžti prie pokalbio apie karštąsias linijas ir kitas pasitikėjimo formas. Net jeigu tai galbūt nėra kažkoks ikiteisminio tyrimo objektas, tu kaip pareigūnas, valstybės tarnautojas ar politikas turėtum turėti galimybę apie tai pranešti.
– Nuo kai kurių pažymoje aprašomų įvykių prabėgo beveik 2 metai. Ar nereikėjo D.Kreiviui skambinti pavojaus varpais kur kas anksčiau, o ne tada, kai buvo įsprausti į kampą?
Net jeigu tai galbūt nėra kažkoks ikiteisminio tyrimo objektas, tu kaip pareigūnas, valstybės tarnautojas ar politikas turėtum turėti galimybę apie tai pranešti.– Nežinant visų motyvų ir situacijos sunku komentuoti ir pasakyti, kaip žmogus turėjo elgtis. Ar turėjo apie tai sužinoti visi, ar buvo pagrindas pradėti kažkokį tyrimą? Manau, čia jau kalba apie tai, ką su šita informacija turėjo ar galėjo daryti atitinkamos tarnybos. Man šitoje istorijoje bent šiuo metu aišku, kad, pavyzdžiui, į kokią nors pasitikėjimo liniją niekas neskambino. Tai rodo į kompleksiškų srendimų nebuvimą. Žiūrėkite, kas vyksta su vadovais. Kas tuomet vyksta su paprastais darbuotojais?
– D.Krevys rašo, jog nei jis, nei Ž.Plytnikas nepasidavė pagundoms ir spaudimui. Jeigu aukšti pareigūnai nepasiduoda, ar tai nėra pakankamas ginklas kovoti su korupcija?
– Taip. Bet reikia pasiekti, kad ir to spaudimo būtų kuo mažiau. Šiuo atveju yra du būdai. Vienas – parodyti, vadinkime, raudonąją vėliavėlę, atkreipti atitinkamų tarnybų dėmesį. Kitas būdas – dar didesnis viešumas ir skaidrumas. Jų būtų daugiau, jeigu apie viešuosius pirkimus būtų pateikiamas toks informacijos kiekis, kuris leistų pamatyti, kas iš tiesų laimi vos ne kiekvieną viešąjį pirkimą, ir galėtume suprasti, kokie ryšiai sieja vieną ar kitą perkančiąją organizaciją su kokia nors verslo bendrove. Reikia daryti taip, kad kuo mažiau viešųjų pirkimų vyktų neskelbtinu būdu. Pagal šį rodiklį Lietuva šiuo metu penkis kartus viršija Europos Sąjungos (ES) vidurkį. Lietuvoje neskelbtinu būdu vyksta 20 proc. pirkimų, ES – 4 proc.
– Gali būti, kad paviešinta informacija apie spaudimą ministrui ir VPT vadovui iš tiesų bus vertinga kovai su korupcija Lietuvoje. Bet ar tai išgelbės D.Kreivį nuo ant jo kritusio šešėlio?
– Šiuo atveju turime sulaukti Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos sprendimo, ar ministras supainiojo interesus (išvadą, ar skirstydamas Europos Sąjungos paramą, D.Kreivys supainiojo viešuosius ir privačius interesus, komisija turėtų paskelbti antradienį – aut. past.). Bet tai, kad ponas ministras privalo aiškiai atsakyti į visus kitus jam pateiktus klausimus, yra akivaizdu.
Kalbėjosi Gediminas Cibulskis