Vienas mano pažįstamas verslininkas reguliariai nustebina kelių policininkus, kai sulaikytas už eismo taisyklių pažeidimus be jokių ginčų ir dviprasmiškų pasiūlymų iškart sutinka mokėti baudą. Galima būtų jį rodyti pavyzdžiu visiems kovotojams su korupcija, jei ne vienas „bet”. Juk iš tiesų tas mano pažįstamas taip „nusiperka” galimybę pažeidinėti įstatymą. Jo logika paprasta: šekit tą savo baudą, o aš ir toliau nesilaikysiu eismo taisyklių. Šis pavyzdys rodo, kad svarbiausia priežastis, dėl kurios Lietuvoje veši visokios ydos, taip pat ir korupcija, yra vos ne visuotinė nepagarba įstatymui.
Suomijoje, mano žiniomis, tokie herojai stabdomi labai paprastai – baudos už eismo taisyklių pažeidimus dydis tiesiogiai priklauso nuo pažeidėjo pajamų ar turimo turto. Tačiau Lietuvoje tokią praktiką taikyti būtų kebliau, nes pas mus ne visada pavyktų tiksliai nustatyti realias pažeidėjų pajamas ar jų turtą, o dar blogiau – ne vienas tokių veikėjų, priverstas mokėti jiems reikšmingesnes sumas, greičiausia griebtųsi to paties kyšininkavimo. O dėl nepagarbos įstatymui reikia pasakyti, kad dar labiau už tiesioginį, „buitinį“ kyšininkavimą korupcinė „veikla“ Lietuvoje reiškiasi per bičiulių ir giminių protegavimą arba nepotizmą valstybės tarnyboje. Tai jau ne tik nepagarba įstatymui, bet ir moralinio pobūdžio yda.
Reiškiniai, kurie daugeliui nėra aiškiai matomi, bet tiesiogiai jiems žalingi?
Užtektų keleto valstybės institucijų pavyzdžio ryžtingai užkertant kelią tokio pobūdžio santykiams, kad žmonės pamatytų pačią problemą ir aiškiai suvoktų jos žalą.
Bet vis vien išlieka kasdienės, „buitinės” korupcijos arba, tiksliau, kyšininkavimo problema. Tarkime, atsiduriu ligoninėje ir turiu rinktis, ar šį kartą duosiu kyšį, ar ne. Juk nėra paprasta nuspręsti, kada tavo negalavimas toks nerimtas, kad galėtum apsieiti be papildomai apmokėto medikų dėmesio, o kada – ne. Ligoninėje ryžtas kovoti su kyšininkavimu, jei tokio apskritai esama, paprastai smarkiai aptirpsta.
Turiu sutikti. Mūsų tyrimai rodo, kad tikrai nemaža visuomenės dalis kyšininkavimą, korupciją vertina neigiamai, tačiau iš tiesų rimčiau sunegalavusio žmogaus padėtis labai delikati ir mes negalime jo arba jo artimųjų versti elgtis visiškai nepriekaištingai teisiniu požiūriu. Ypač jei yra grėsmė gyvybei. Tai lieka kiekvieno asmeninio apsisprendimo reikalas. Kitas dalykas – bendra visuomenės laikysena. Tik visuotinis žmonių nepakantumas kyšininkavimui, papirkinėjimams ar protekcijoms gali mus išvaduoti nuo tokios sudėtingos dilemos ištikus ligai. O kol kas Lietuvoje sveikatos apsaugos įstaigos yra vienintelės, kuriose žmonės dažniausiai patys linkę papildomai mokėti už tam tikras procedūras, net nelaukdami medikų paskatinimo ar reikalavimo. Daugelis tai laiko savaime suprantamu dalyku ir mažai kas kreipia dėmesio į tai, kad už didesnę dalį sveikatos priežiūros paslaugų jau yra sumokėję mokesčių pavidalu. Tyrimai rodo, kad šiuo požiūriu mes panašesni į NVS šalis, o ne į Vakarus, kur, atvirkščiai, kyšio davimas kelių policininkui ar gydytojui yra visiškai nepriimtinas ir net nesuprantamas. Vakaruose dažnesni yra politinės korupcijos, interesų konflikto atvejai, bet ne kyšininkavimas dėl gerojo valdymo broko. Įdomiausia, kad mūsų žmonės supranta, jog kyšininkauti provokuoja prastas administravimas ir plačios valdininkų galimybės išvengti atsakomybės už darbų vilkinimą, problemų nesprendimą arba neteisėtus sprendimus. Deja, tuomet kyšininkavimą renkamasi kaip paprasčiausią būdą greitai ir tinkamai sutvarkyti savo reikalus valdiškoje įstaigoje. Yra pagrindo manyti, kad toks žmonių oportunizmas smarkiai sumažėtų, jei valstybės tarnautojai dirbtų iš tiesų veiksmingai. O kaip jie dirba, labai priklauso nuo aukščiausios valdžios noro ir sugebėjimo pasiekti kuo geresnių rezultatų šioje srityje.
Ir nuo piliečių supratimo, kad pastangos vien patenkinti asmeninį interesą, o visuomeninio nepaisyti jiems patiems ilgainiui apsunkina gyvenimą?
Problema čia tokia, kad, kaip rodo visai neseniai paskelbti Lietuvos pilietinės galios indekso tyrimų rezultatai, daugelis žmonių menkai tiki, kad jie gali ką nors iš esmės valstybėje pakeisti, dalyvauti politikoje, lemti sprendimus. Čia visuomenės aktyvistams kyla sudėtingas uždavinys paskatinti žmonių pilietinį aktyvumą, parodyti, kad dalyvavimas visiems naudingas. Praėjusiais metais apklausėme žmones, kaip dažnai jie kreipiasi į valstybines ir savivaldos institucijas. Paaiškėjo, kad beveik du trečdaliai jų per 12 mėnesių iki apklausos momento to nedarė nė karto. Galima manyti, kad, be kitų priežasčių, taip yra ir dėl to, kad žmonės institucijomis nepasitiki, nesitiki ten sulaukti jų problemų sprendimo. Net atvirkščiai – ryšių su valdžia bijomasi, nes tai rūpesčių gali ne sumažinti, o padauginti. Todėl kuo daugiau pilietinių iniciatyvų turi būti skiriama valdžios institucijų ir piliečių bendradarbiavimo židinių kūrimui. Tai – vienas patikimiausių būdų mažinti tarpusavio nepasitikėjimą.
Pastaruoju metu nemažai kalbama apie pranešinėjimą, kaip apie veiksmingą kovos su korupcija būdą.
Taip, daugelis palankiai vertina tuos, kurie matydami vykstant negerus dalykus savo organizacijoje jaučia pareigą ir turi drąsos nenutylėti.
Nebelaiko jų skundikais?
Ne, tokio sovietinio požiūrio beveik nebelikę. Valstybė savo ruožtu turi kuo greičiau priimti tinkamai parengtą pranešėjų apsaugos įstatymą, kad būtų kuo labiau sumažinta rizika piliečiams nukentėti dėl nesitaikstymo su piktnaudžiavimais. Reikia pabrėžti, kad specialiosios kovos su korupcija tarnybos turėtų gerokai daugiau dėmesio skirti antikorupciniam visuomenės švietimui, aktyvaus piliečių priešinimosi korupcijai skatinimui. Pavyzdžiui, Austrijos kovos su korupcija tarnyba skiria švietimui kelis kartus didesnę savo biudžeto dalį nei mūsų STT.
Nors ten žmonės ir taip daug geriau suvokia korupcijos žalą?
Būtent. Nes visada yra racionaliau, o galų gale ir pigiau šalinti priežastis, o ne pasekmes.
Beje, jūs jau minėjote, kad Vakaruose aktualesnė yra ne kyšininkavimo, o interesų konflikto problema. Žinoma, skirtingu mastu atskirose valstybėse. Lietuvoje taip pat ką tik stebėjome ryškų bandymą suformuoti precedentą, kad asmeninių ir viešųjų interesų painiojimas aukščiausiose valdžios grandyse negali būti toleruojamas. Rezultatas – Dainius Kreivys jau nebe ministras. Tačiau ar tai iš tiesų išsprendė problemą ir nuo dabar tokių nesusipratimų jau bus gerokai mažiau?
Iš tiesų bet koks politikas pats turėtų rūpintis kuo mažesne interesų konflikto rizika. Juo labiau – aukšto rango.
Čia jūs apeliuojate į sąžinės reikalus. Norėčiau jums pritarti. Bet juk ne paslaptis, kad ne vienas į politiką kaip tik ir eina susitvarkyti savo verslo reikalų.
Tokius neva politikus gali sustabdyti tik prevencinės priemonės. Tačiau reikia suprasti, kad vadinamieji „aklieji fondai“, kurių žinion pereitų į politiką pasukusių verslininkų aktyvai, visų problemų neišspręstų. Jeigu žmogus bus nusiteikęs piktnaudžiauti savo padėtimi – ras būdų, kaip tą siekį įgyvendinti. Esu linkęs manyti, kad šiuo atveju asmeninės valdžios siekiančių žmonių savybės yra nepaprastai svarbios. O tokių atsakingų politikų daugiau visada yra ten, kur visuomenė apskritai netoleruoja korupcinių santykių, kur absoliuti dauguma supranta, kad naudingiausia – gyventi sąžiningai.
Kalbėjosi Stanislovas Kairys