Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) skelbiami duomenys rodo, jog partijos deklaravo sulaukusios 2,9 mln. litų aukų per paskutinį praėjusių metų ketvirtį. Dosniausiai partijas rėmė verslas, ir nors paskutinio ketvirčio duomenų nėra pateikusi LSDP, jau matyti, kad šiemet politinės partijos surinko ne mažiau nei 7,5 mln. litų.
Viešojoje erdvėje suskubta partijų iš verslo gautas aukas sieti su nuo metų pradžios įsigaliojančiomis partijų finansavimo įstatymo pataisomis, kurios uždraudžia juridiniams ir fiziniams asmenims teikti paramą partijoms. Tačiau, pasak Transparency International Lietuvos skyriaus (TILS) vadovo Sergėjaus Muravjovo, tokios išvados kiek skubotos, nes statistiškai politinėms partijoms ketvirtasis metų ketvirtis beveik visada yra pats dosniausias. Kita vertus, tai, kad verslas vis dar suinteresuotas remti partijas rodo, jog, įsigaliojus įstatymo pataisoms, ryšius tarp verslo ir politinių partijų reikia stebėti dar įdėmiau.
„Tiesa, kad praėjusiais metais verslas partijoms buvo dosnesnis nei anksčiau. Tad, matyt, neverta tikėtis, jog ryšys tarp partijų ir verslo, atėjus naujiems metams, savaime nutrūks. Santykiai greičiausiai tęsis, ryšiai niekur nedings, o panaikinus galimybę juridiniams asmenims remti partijas, tie santykiai įgaus kitokių formų“, – „Bernardinai.lt“ sakė TILS vadovas.
Anot jo, būtent tai, kad priėmus naująjį įstatymą politinių partijų ir verslo ryšiai rizikuoja atsidurti savotiškoje pilkojoje zonoje, iš dalies patvirtina ir praėjusiais metais verslo suteikta parama politinėms partijoms: „Anksčiau buvo aiškiai matoma, kiek pinigų atkeliavo iš vienos ar kitos bendrovės į kažkurios partijos sąskaitą. Dabar tarsi reikėtų manyti, kad tokios paramos paprasčiausiai nebeliks. Bet ar tikrai? Ar taip staiga dingo verslininkų interesas daryti įtaką politikams ir ar dingo politikų interesas bendrauti su verslininkais? Šių metų paskutinio ketvirčio duomenys rodo, kad verslininkai toliau partijas remia ir, tikėtina, rems. Ir savaime tai nieko blogo. Jei verslas nori dalyvauti politikoje, tai demokratinėje visuomenėje tam turi būti sudarytos sąlygos. Esmė ta, kad jis turi dalyvauti sąžiningai, skaidriai ir nepiktnaudžiauti mokesčių mokėtojų pasitikėjimu bei pinigais.“
Vienintelis būdas tai pasiekti – užtikrinti veiksmingą partijų finansavimo stebėseną, kad būtų galima laiku sužinoti apie galimas neskaidrias verslo struktūrų ir politikų sąsajas bei į jas sureaguoti. Pasak S. Muravjovo, „reikia vis daugiau dėmesio skirti tiems instrumentams ir institucijoms, kurių dėka galime stebėti politinių partijų finansavimą ir užtikrinti didesnį jo skaidrumą. Svarbu skirti ypatingą dėmesį NVO sektoriaus atskaitingumui ir reguliavimui, taip pat viešųjų finansų paskirstymo atskaitingumui ir užtikrinti, jog turėsime užtektinai stebėsenos pajėgumų garantuoti, kad vyktų ir viešieji pirkimai, ir kiti viešieji finansai būtų skirstomi skaidriai.“
Tačiau sunerimti verčia tai, kad šių metų biudžete organizacijoms, kovojančioms su korupcija ir vykdančioms atskaitingų institucijų veiklos stebėseną, pinigų buvo skirta arba tiek pat, arba dar mažiau: „Pasaulinė praktika aiškiai rodo, kad kai atsiranda naujų draudimų ir apribojimų, kai nebeleidžiama daryti to, kas buvo įprasta anksčiau, privalu didinti stebėsenos pajėgumus ir finanasavimą, nes tik taip galima užtikrinti jos veiksmingumą. Lietuvoje, deja, tai vis dar pamirštama.“
Apribojus tiesioginę verslo paramą partijoms, kyla klausimas, ar parama neatkeliaus kitais kanalais, pavyzdžiui, per ne taip griežtai reglamentuojamas ir mažiau atskaitingas nevyriausybinio sektoriaus organizacijas. Kad tokie nuogąstavimai pagrįsti, iliustruoja Latvijos patirtis, kuri susidūrė su tuo, kad, pasikeitus finansavimo tvarkai, verslas ėmėsi intensyviau naudotis nevyriausybinėmis organizacijomis kaip priedanga teikiamai paramai įforminti. S. Muravjovo teigimu, Lietuvoje situacija gali būti net dar prastesnė, nes iki šiol nėra NVO veiklą reglamentuojančių įstatymų: „Lietuvoje nėra įstatymo, kuris labai aiškiai ir griežtai reikalautų visuotinio atskaitingumo iš organizacijų,veikiančių nevyriausybiniais pagrindais. Galų gale net neturime nei NVO, nei visuomeninės naudos apibrėžimo.Tad nors tai tampa kiek sudėtinga, bet turime reikalauti iš NVO, jeigu ne audito, tai bent jau daugiau viešai prieinamos informacijos, nes kitaip tos pačios NVO gali tapti savotiška landa tiems, kurie suinteresuoti finansuoti partijų veiklą per trečiuosius asmenis.“
Paklaustas apie tai, kas gi turėtų vykdyti stebėseną ir kontrolę, S. Muravjovas pabrėžė, kad tai yra ne tik tiesiogiai tam sukurtų institucijų pareiga, bet ir viso viešojo sektoriaus užduotis: „Tai turėtų daryti kiekviena institucija. Ir tam, mūsų įsitikinimu, būtina veiksmingesnė pranešėjų apsauga, o Lietuvoje vis dar neturime pranešėjų apsaugos įstatymo. Žmonės, dirbantys institucijose, kuriose galimai vykdoma korupcinė veikla, arba tiesiog su korupcijos atveju susidūrę piliečiai patys turėtų galimybę saugiai apie tai pranešti ir taip užkirsti kelią korupciniams nusiklatimams. Tačiau tam ir vėl reikia tiek tinkamos teisinės bazės, tiek ir finansinių bei žmogiškųjų išteklių.“
Lina Valantiejūtė