Nevyriausybinės organizacijos „Transparency International“, tiriančios įvairaus pobūdžio korupciją, Lietuvos skyriaus vadovas Sergejus Muravjovas, išsamiai ir įdomiai pasakojęs apie organizacijos veiklą, siekius ir nuveiktus darbus, paklaustas apie jį patį, nusišypso: „Esu paprastas žmogus. Vargu, ar žmonėms yra įdomu, ką veikiu laisvalaikiu. Juo labiau, kad darbas „Transparency International“ puikiai atspindi mano vertybes ir savijautą. Tai savitas gyvenimo būdas. Kitaip vargu, ar galėčiau dirbti šį darbą.“
Darbas „Transparency International“ – tai savitas gyvenimo būdas
„Transparency International“ (TI) – tai tarptautinė nevyriausybinė organizacija, įsteigta prieš 16 metų. Jos įkūrėjai – buvę Pasaulio banko darbuotojai, nusprendę skirti daugiau dėmesio kovai su korupcija, siekę išsiaiškinti, kur dingsta mokesčių mokėtojų pinigai. „Transparency International“ Lietuvos skyrius (TILS) įkurtas 2000 m., jame dirba 4 žmonės. TI Lietuvos skyrius – nedidelė nevyriausybinė organizacija, siekianti pažaboti korupciją ir didinti skaidrumą įvairiose viešojo ir privataus sektorių srityse. Jeigu dirbi su skaidrumo ir antikorupcinėmis iniciatyvomis, tai ir pats turi būti atviras, skaidrus ir atskaitingas. Skaidrumas – tai mūsų mąstymas. Vadovaujamės principu: būdamas vienas turi elgtis lyg tarp garbingų svečių, o tarp garbingų svečių – lyg būdamas vienas. Nuolat skelbiame informaciją apie mūsų vykdomus projektus, teikiame kasmetines finansines ataskaitas ir atliekame mūsų veiklos auditą, nors pagal Lietuvos įstatymus nevyriausybinės organizacijos neprivalo šito daryti.
Turime palyginus nedidelį biudžetą (2008 metais TILS gautos lėšos sudarė 543 990,51 Lt) ir tik keturis žmones, todėl viską privalome daryti itin pamatuotai. Nevyriausybinės organizacijos valdymas turi mažai kuo skirtis nuo bet kokios kitos privačios bendrovės – skirtumas tik tas, kad mes atstovaujame viešajam interesui ir nesiekiame pelno. Mūsų veikla grindžiama sinergija ir bendradarbiavimu su kitomis organizacijomis. Tikiu kolektyvinių iniciatyvų galia, juk permainos yra įmanomos tik tuo atveju, jeigu žmonės patys pradeda keistis, o ne laukia, kol tai padarys kiti. Viskas prasideda nuo kiekvieno. O kolektyvinės iniciatyvos kaip tik ir užtikrina, kad žmonės ir organizacijos keičiasi kartu su kitais.
Kovoti, pristabdyti ar nekreipti dėmesio?
„Transparency International“ apibrėžia korupciją, kaip piktnaudžiavimą viešai patikėta galia siekiant asmeninės naudos. Dažniausiai pasitaikančios jos formos: kyšininkavimas, nepotizmas (giminių ir bičiulių protegavimas), piktnaudžiavimas tarnyba ir kt. Pastaruoju metu vis daugiau žmonių suvokia, jog korupcija egzistuoja ir privačiame sektoriuje, tai ypač aktualu, kai kalbame apie dereguliavimą ar viešojo ir privataus sektorių partnerystes. Tam tikrų viešojo sektoriaus funkcijų perleidimas privačiam sektoriui nebūtinai užtikrina korupcijos pažabojimą. Kita vertus, turime suvokti, kad bet kokios pastangos sumažinti korupciją turi būti kompleksiškos. Dažniausiai pavienės priemonės gali „užlopyti“ vieną ar kitą spragą, bet neišsprendžia problemos iš esmės. Pavyzdžiui, didinant mokesčius ekonominiu sunkmečiu, galima tikėtis, jog kai kurie žmonės sieks apgauti valstybę ir ieškos būdų išsilaikyti ar gauti pelno. Privalome skirti daugiau dėmesio veiksmingai stebėsenai ir užtikrinti didesnį priimamų sprendimų viešumą.
Korupcija yra labai senas reiškinys. Pirmoji žinoma rašytinė užuomina apie korupciją buvo rasta XIII a. pr. m. e. Asirijos imperijos vienos institucijų archyve su įrašais apie kyšius ėmusius rūmų tarnautojus. Korupcijos sąvoka nuolat keičiasi, todėl visų pirma kalbame tik apie jos pažabojimą. Mes, kaip mokesčių mokėtojai turime teisę reikalauti iš mūsų valdžios atstovų atskaitingumo ir tikslingo mūsų lėšų panaudojimo. Su dabartinėmis interneto galimybėmis viešumas kainuoja itin nedaug. Svarbu netylėti, jeigu valdžia nesugeba suprantamai paaiškinti savo sprendimų ir tinkamai informuoti visuomenę. Nepasitikėjimas ir įtarimai korupcija dažnai atsiranda dėl nežinojimo ir informacijos stokos.
Pokyčiai – į gera
Žmonės dažnai klausia, ar nėra taip, kad kovojame su vėjo malūnais. Mano atsakymas – tikrai ne. Kiekvienam socialiniam pokyčiui reikia laiko ir tinkamų sąlygų. Manau, tikrai yra permainų į gerąją pusę. Lietuvos žmonės tampa vis kritiškesni, ypač valdžiai, geriau suvokia savo teises. Mūsų atlikto 2008 metų „Lietuvos korupcijos žemėlapio“ (LKŽ) tyrimo duomenimis, atsiranda vis daugiau žmonių, pasiruošusių dalyvauti antikorupcinėje veikloje. Dauguma lietuvių mano, kad žmonės, pranešantys apie galimus korupcijos atvejus, yra drąsūs ir pilietiškai brandūs žmonės. Kita vertus, tokie žmonės vis dar nėra tinkamai apsaugoti, nors šalyje veikia daugiau kaip penkiasdešimt karštųjų ir pasitikėjimo linijų. Skatindami žmones pranešti apie nesąžiningą veiklą, privalome juos apsaugoti. Jau seniai turėjome priimti Pareiškėjų apsaugos įstatymą. 2004 m. parengėme vieną projektą, tačiau jis taip ir liko gulėti valdžios stalčiuje. Šiuo metu kartu su kitais Europos sąjungos TI skyriais ruošiame naują įstatymo projektą, kurį vėl pateiksime mūsų valdžios atstovams.
Valdžia, atrodo, irgi pradeda suvokti, kad neįmanoma žmonių maitinti vien pažadais. Pavyzdžiui, prieš keletą metų mūsų reikalavimai skaidrinti viešuosius pirkimus daug kam atrodė nebeprasmiai. Šiuo metu valdžios institucijos pradėjo skelbti daugiau informacijos apie vykdomus viešuosius pirkimus, tobulinamas viešųjų pirkimų įstatymas. Be abejo, tai – tik pradžia. Siekiame, kad tokie patys viešumo reikalavimai galiotų valstybės įmonėms ir savivaldybėms, o mokesčių mokėtojai galėtų gauti lengvai pasiekiamą, išsamią bei suprantamą informacija apie visus viešuosius pirkimus Lietuvoje.
Lietuva – tarp ES autsaiderių
Kita vertus, nors teigiamų pokyčių jau yra, didelio postūmio į priekį dar nematyti. Vienas iš pagrindinių būdų įvertinti antikorupcinius pokyčius šalyje yra korupcijos tyrimai. Vienas pagrindinių tokių matavimų yra „Transparency International“ korupcijos suvokimo indeksas (KSI) – vienas garsiausių pasaulyje korupcijos suvokimo tyrimų, kasmet pateikiantis panoraminį vaizdą, kaip įvairioms pasaulio valstybėms sekasi kontroliuoti korupciją. Praėjusiais metais Lietuvos KSI buvo 4.6 balo. Jis iš esmės nesikeičia jau aštuonerius metus. Tai prasčiausias indeksas nuo tada, kai Lietuva įstojo į ES. Nuo Lietuvos KSI matavimo pradžios 1999 m. mes niekaip neperžengiame 5 balų padalos, skiriančios šalis, kurios sugeba efektyviai pažaboti korupciją. Mažiausiai korumpuotos Europoje yra Danija, Švedija, Suomija ir Šveicarija. Tarp 27 ES valstybių Lietuva su Lenkija dalijasi 24-25 vietomis, lenkia tik Rumuniją ir Bulgariją.
Ar kyšiai padeda spręsti problemas?
Kitas kertinis korupcijos tyrimas – TILS inicijuotas „Lietuvos korupcijos žemėlapis“ (LKŽ), matuojantis piliečių, verslininkų bei valstybės tarnautojų korupcijos patirtį ir suvokimą Lietuvoje. Šis tyrimas atliekamas nuo 2001 metų ir yra vertingas šaltinis suprasti korupcijos raidą mūsų šalyje. Pavyzdžiui, 2008 metų LKŽ rezultatai parodė, kad Lietuvos visuomenės atstovai korupcijos problemas yra linkę sieti ne su nacionalinės kultūros savybėmis ar sovietmečio paveldu, bet, visų pirma, su visuomenės moraliniu nuosmukiu bei demokratinės valdymo ir administravimo įgūdžių stoka. Absoliuti dauguma apklaustų žmonių mano, kad kyšiai padeda spręsti problemas. Palyginus paskutinių penkių LKŽ rezultatus, galima daryti išvadą, kad vis daugiau gyventojų teigia esą pasiruošę duoti kyšį, o taip teigiančių verslininkų skaičius pastoviai mažėja. Kita vertus, daugelis respondentų nurodo kyšio davimą skatinančios situacijos nebuvimą kaip priežastį, kodėl jie nedavė kyšio. Dažniausiai žmonės pripažino davę kyšį todėl, nes manė, jog tai padės greičiau išspręsti jų problemas.
„Mes visi esame lyderiai“
Mūsų veikloje svarbus kiekvienas žmogus. Be abejo, organizacijos vadovas turi rodyti pavyzdį savo kolegoms. Žodžiui „vadovas“ nesuteikiu didelės reikšmės. Tam tikra prasme, visi mes esame vadovai, lyderiai, nes vadovaujame bent jau sau. Tai ypač svarbu mažoje nevyriausybinėje organizacijoje, kur kiekvieno žmogaus indėlis be galo svarus. Manau, vadovo pareiga – padėti kolegoms atskleisti jų geriausias savybes. Vadovas privalo sukurti kūrybišką aplinką, įkvėpti žmones. Noriu, kad mano kolegos eitų į darbą su malonumu ir galėtų pasakyti, jog jie laimingi ir tiki tuo, ką daro. Kitaip mums nepavyktų gerai atlikti savo darbo.
Vadovai nėra visažiniai. Jie turi gebėti pasimokyti iš savo partnerių ir kolegų. Nebijau prisipažinti, jeigu ko nors nežinau. Vadovas privalo būti atviras kritikai. Juk kitų žmonių nuomonė ir patarimai gali padėti ir paskatinti tobulėti. Bet koks vadovas turi būti lankstus, siekiantis suprasti kitus. Mūsų darbas yra kupinas kasdienių iššūkių – bet tai labiau skatinanti įtampa, negu stabdantis stresas. Manau, įtampa – teigiamas žodis, juk kartais būna nenuspėjamų situacijų, iš kurių turi rasti išeitį. O mes stengiamės būti pasiruošę naujiems iššūkiams ir kūrybiškiems problemų sprendimams. Visi norime gyventi visuomenėje be korupcijos. Reikia didelės vidinės stiprybės ir neprarasti tikėjimo, kad tai praktiškai įmanoma padaryti.
Skaistė Mažuolytė, "Verslas, vadyba, vadovas"