Į krizę klimpstančią šalį į rankas gavusi dabartinė valdžia gali būti labai ryžtinga: mokesčių reformai įgyvendinti jai Seime teprireikė vienos bemiegės nakties. Tačiau reformos, galinčios iš esmės sumažinti valstybės aparato išlaidas, kabo ore, nerasdamos kur įsiterpti Vyriausybės ar Seimo posėdžių darbotvarkėse. Viešieji pirkimai – visiems puikiai žinomos valstybės ir mokesčių mokėtojų lėšų švaistymo, „otkatų“ ir korupcijos džiunglės.
Generalinė prokuratūra (GP) – viena tų institucijų, kuri tiria įtarimus korupcija viešųjų pirkimų sistemoje. Tačiau ši institucija ir pati negali pasigirti sąžiningai leidžianti valstybės pinigus. Šią vasarą išsamų finansinį GP auditą atlikusi Valstybės kontrolė (VK), be kitų, nustatė ir reikšmingų viešųjų pirkimų teisės aktų pažeidimų. Statant naująjį GP pastatą Vilniuje, nebuvo paskelbtas konkursas techniniams projekto pakeitimams, kainavusiems 380 tūkst. Lt, parengti – juos atliko darbus jau vykdęs rangovas. Iš to paties rangovo be jokių konkursų už 420 tūkst. Lt buvo nupirktas ir pastato interjero bei baldų išdėstymo projektas, dar 152 tūkst. Lt jam sumokėta už kitą turtą.
„Versus“ pasidomėjo, kaip buvo nubausti beveik 1 mln. Lt ne pagal įstatymą išleidę pareigūnai: dviem GP darbuotojams – kancleriui ir ūkio dalies vedėjui – už tai buvo skirti papeikimai.
Viešieji pirkimai – vis dar liūnas
Laura GVOZDAITĖ
Užtrunka rasti geriausius – tiek perkančiųjų organizacijų, tiek tiekėjų, tiek valstybės interesus – tenkinančius sprendimus, tada prasideda taip pat daug laiko reikalaujantis biurokratinis įstatymų pataisų procesas. „Tačiau neabejotinai artėjame prie kokybiškai naujos sistemos, kurioje skaidrumas bus užtikrinamas visais – konkursų skelbimo, tiekėjų atrankos, projektų vykdymo – etapais“, – neabejoja viceministras.
Galėjo nedelsti
Dažnai viešųjų pirkimų konkursuose dalyvaujantys verslininkai sutinka, kad sudėtinga greitai pašalinti įsisenėjusias problemas, tačiau jie duria pirštu į tuos darbus, kuriuos Vyriausybė galėjo padaryti nedelsdama, bet atidėliojo iki metų pabaigos. Pirmiausia Lietuvoje iki šiol nesugebama suskaičiuoti, kiek iš viso yra organizacijų, privalančių pirkti tik viešai. Įstatymais apibrėžta, kad perkančiosiomis organizacijomis laikomos visos tokios, kurių veikla yra daugiau negu 50% finansuojama iš valstybės arba savivaldybių biudžeto. Taigi, tai ne tik visiems žinomos valstybinės institucijos, bet ir keli tūkstančiai įvairiausios paskirties įstaigų, nevyriausybinių organizacijų. Ir tik nuo šių metų rugsėjo joms visoms įsigaliojo prievolė užsiregistruoti VPT. Šiuo metu sąraše – beveik 4 tūkst. organizacijų. Tačiau kai kurie „Versus“ kalbinti verslininkai skaičiuoja, kad jų gali būti iki 6 tūkst. Kitas sistemą jau gerokai anksčiau galėjęs praskaidrinti, taip pat ir sutaupyti lėšų sprendimas – įpareigojimas prekes, darbus ir paslaugas pirkti per centrinę perkančiąją organizaciją (CPO) – taip pat buvo priimtas tik spalį. Ir tai Vyriausybės nutarimu taip elgtis įpareigotos tik jai pavaldžios įstaigos. CPO statusas Lietuvoje yra suteiktas prieš beveik 6 metus įsteigtai Centrinei projektų valdymo agentūrai. Niekada netrūko skambių politikų frazių apie tai, kaip skaidrės ir atpigs viešieji pirkimai, didelę dalį universalių prekių ir paslaugų perkant centralizuotai. Kai kuriose ES šalyse valdžios sektorius taip vykdo iki 30% visų pirkimų. Tačiau Lietuvoje ši gera iniciatyva vis dar vargsta užgimimo stadijoje – pavyzdžiui, prognozuojama, kad šiais metais centralizuotai bus įsigyta apie 0,17% prekių ir paslaugų (visų metų viešųjų pirkimų skaičius sieks apie 7 mlrd. Lt, o įvykdytų per CVPA – apie 12 mln. Lt).
Pirmyn – be strategijos
Sergejus Muravjovas, „Transparency International“, tarptautinės nevyriausybinės organizacijos, tiriančios įvairaus pobūdžio, taip pat ir politinę, korupciją, Lietuvos skyriaus vadovas:
„Dabartinis viešųjų pirkimų įstatymas įpareigoja valstybines įstaigas viešinti informaciją apie tai, kiek kainuoja jų patalpų valymas, bet leidžia neskelbti šių patalpų nuomos ar pirkimo kainos. Tai viena iš akivaizdžių viešųjų pirkimų įstatymo spragų, kuri neužlopyta ir dabar taisomame dokumente.
Naujoji Vyriausybė padarė keletą esminių žingsnių viešųjų pirkimų skaidrinimo link. Ministerijos pradėjo skelbti įvykdytų viešųjų pirkimų ir planuojamų viešųjų pirkimų sąrašus. Daugiau pirkimų bus daroma elektroniniu būdu.
Vis dėlto iki šiol nėra bendros viešųjų pirkimų strategijos. Nėra aiškaus sprendimo dėl sąnaudų ir naudos analizių taikymo.
Nėra privaloma skelbti informacijos apie viešųjų pirkimų subrangovus. Anot dėlto iki šiol nėra bendros viešųjų pirkimų strategijos. Nėra aiškaus sprendimo sąnaudų ir naudos analizių taikymo. Nėra privaloma skelbti informacijos apie viešųjų pirkimų subrangovus. Anot viešųjų pirkimų specialistų, tik maža dalis pirkimų vyksta taikant ekonominio naudingumo, o ne mažiausios kainos kriterijų.
Praėjusiais metais Lietuva išleido 13,5 mlrd. Lt viešiesiems pirkimams vykdyti. Šiemet dėl ekonominio nuosmukio šis skaičius bus gerokai mažesnis, bet esmė išlieka tokia pat. Maža to, per ekonominį nuosmukį kiekvienas centas tampa triskart brangesnis. Kasmet valstybė išleidžia milžiniškas mokesčių mokėtojų pinigų sumas mūsų gerovei kurti. Esame šių pinigų savininkai ir turime visą teisę žinoti, kaip valstybės tarnautojai leidžia mūsų lėšas.
Skaidrumo tyrimai tik patvirtina žmonių nuogąstavimus apie korupciją viešųjų pirkimų sektoriuje. Remiantis 2008 metais Viešųjų pirkimų tarnybos atliktu tyrimu, 37% apklaustų verslininkų nurodo korupciją ar neskaidrumą kaip problemas, su kuriomis jie susiduria, kai dalyvauja viešuosiuose pirkimuose. Verslininkų nuomone, korupcija yra labiausiai tikėtina rengiant viešųjų pirkimų kvalifikacinius reikalavimus, technines specifikacijas, vertinant pasiūlymus ir skelbiant nugalėtoją.
Problematiškiausios viešųjų pirkimų sritys yra statybų, energetikos, susisiekimo ir sveikatos priežiūros sektoriai.
Net 48% verslininkų bent sykį nedalyvavo viešuosiuose pirkimuose, nes, jų manymu, laimėtojas buvo žinomas iš anksto. Beveik penktadalis verslininkų teigia girdėję apie vadinamuosius „otkatus“ – neoficialų atlygį už jų įmonei palankų sprendimą, vykdant viešuosius pirkimus. Jų žiniomis, šie mokėjimai dažniausiai sudaro nuo 3 iki 10% nuo visos pirkimo sutarties sumos. Jei tai tiesa, mes kasmet prarandame mažiausiai šimtus milijonų litų.
Štai kodėl turime toliau tobulinti viešųjų pirkimų vykdymą ir užtikrinti tinkamą viešųjų pirkimų viešumą bei stebėseną. Šiuo metu atskirų įstaigų ir centriniame viešųjų pirkimų portale teikiama informacija neužtikrina tikrojo skaidrumo. Mes vis dar neturime priėjimo prie lengvai suprantamos, surūšiuotos (angl. mashed-up) informacijos, kuri leistų suprasti, kas yra stambiausi valstybės lėšų gavėjai, kokios yra stambiausios išlaidų eilutės, kaip ir kam valstybinės įstaigos leidžia pinigus.
Puikus tokios informacijos pateikimo pavyzdys yra Jungtinių Amerikos Valstijų federalinės valdžios www.usaspending.gov sąveikusis puslapis.
Belieka tikėtis, kad ir mūsų valdžia tesės savo pažadus ir sugebės pritaikyti geriausius pasaulio atskaitingumo standartus Lietuvoje. Tai negali būti taip sudėtinga šalyje, kurioje gyvena trys su puse milijono žmonių.“
[Straipsnis spausdintas lapkričio mėn. "Versus" leidinyje]