Pavojingas kyšininkų populiarumas
Korupcijos tema pastaruoju metu skandalingai išgarsėjo. Vien tik Lietuvos elektroninėje spaudoje rugpjūčio mėnesį galima buvo suskaičiuoti daugiau nei 100 straipsnių apie šį mums sunkiai suprantamą reiškinį. Gal kai kuriuos mūsų tautiečius net ima graužti lietuviškas pavydas, kodėl tiek populiarumo sulaukia kažkokia korupcija?
Iš to seka: nori būti populiarus, duok arba paimk kyšį, nesvarbu, nors ir visai nedidelį, juokingą, bet vis tiek kyšį. Ir nieko čia baisaus. Vis tiek tauta šyptels per ūsą: juk visi duoda ar ima. Juk korupciniai mainai pasižymi formų įvairove. Sociologiniai tyrimai Lietuvoje rodo, kad trečdalį visų korupcinių atvejų sudaro kyšiai.
Politikai, teisėsaugininkai, visuomenininkai ginčijasi dėl elgesio kodeksų, kuriuose įrašyti tokie svarbūs žodžiai, kaip sąžiningumas, padorumas, skaidrumas, teisingumas, atsakomybė, nešališkumas ir kt. Tačiau kai tik jų teorija virsta praktika, visi šie pilietiškai svarbūs žodžiai tampa nebeaktualiais, nes Lietuvoje „problemą vis dėlto reikia išspręsti“ ir „niekas nenori kovoti su vėjo malūnais.“ Paprastai šnekant, tas kyšininkų linksniavimas dažnai visai nepadeda sukurti visuomenės nepakantumo jiems atmosferą. Priešingai, kartais atrodo, kad tankus jų minėjimas tik dar tvirčiau įkala į galvą piliečiams: „kyšiai yra labai normalu“!
“Lietuvos korupcijos žemėlapis” leidžia sužinoti žmonių nuomonę ir nuostatas dėl korupcijos bei jų patirtį, t.y., konkrečius korupcinius susidūrimus. Žmonės dažniausiai apie reiškinius sprendžia iš to, ką skaitė, matė ar girdėjo žiniasklaidoje. Bet žiniasklaida dažnai nepakankamai įvertina arba pervertina daugelį socialinių problemų, tarp jų ir korupciją. Tad iš spaudos puslapių gyventojų susidaryta nuomonė apie korupciją nebūtinai atspindi tikrovę. Todėl mūsų piliečių korupcinė patirtis yra svaresnis argumentas.
Taigi, apie 40 proc. gyventojų prisipažįsta, kad per paskutinius 5 metus mokėjo kyšius. Žinoma, reikia atsižvelgti į tai, kad vienoje situacijoje gyventojai yra aukos, t.y., iš jų yra reikalaujama kyšio, kitoje – iniciatoriai – patys suinteresuoti kuo greičiau pašalinti kliūtis savo kelyje su neteisėtu atlygiu.
Jus galite paklausti: „tai ką, apie korupcija ir šnekėti nevalia“? Šnekėti galime – bet kaip tos kalbos mus veikia? Keletas skaičių, padedančių suformuluoti atsakymą: 60 proc. gyventojų yra pasiryžę duoti kyšį, absoliuti dauguma (apie 75 proc.) mano, kad kyšiai mūsų šalyje padeda spręsti problemas. Įdomu, kiek gyventojų vis dėlto palaiko sąžiningumo idėją? Taigi, 21 proc. gyventojų sakė, kad neduotų kyšio. Kitas labai panašus aspektas – analizuojame atsakymus gyventojų, kurie nedavė kyšio. Tad iš visų nedavusiųjų, 42 proc. atsakė, kad nebuvo tokios situacijos, 21 proc. neturėjo pinigų ir tik kas dešimtas teigė, kad tai prieštarauja jų įsitikinimams, o 3 proc. nenorėjo pažeisti įstatymų. Ką gi, tikrojo antikorupcinio potencialo, kuris nerimauja dėl korupcijos, turime nedaug – apie 13 procentų. Neramu.
Teoretikai sako, kad jeigu piliečiai nepakantūs korupcijai, jie yra labiau linkę pranešti apie korupcinius nusikaltimus, padėti tyrimams. Rinkėjai, kurie nepritaria korupcijai, yra linkę balsuoti už skaidrius politikus, nerinkti sukčių. Galiausiai, piliečių vertybės ir supratimas apie korupciją sąlygoja jų pačių elgesį: t.y., kyšininkauti ar elgtis pagal įstatymą.
Taigi dar syki paklauskime savęs, kur veda milžiniškas „kyšininko temos“ populiarumas? Ar į korupcijos pažabojimą, ar į dar didesnį korupcinio elgesio modelių įtvirtinimą mūsų sąmonėje? Kalbėjimas kalbėjimui nelygu. Visose tose kalbose apie kyšininkus dažniausiai nutylima, kodėl tas žmogus ten įsipainiojo, kodėl korupciniai mainai it kokia norma klesti mūsų visuomenėje ir kodėl prieštaraujame savo pačių nuostatai, kad korupcija griauna bendruomenes arba kodėl visai nebijoma bausmės už kyšio davimą ar ėmimą? Tad kaip apibūdinti tokį kyšininkų ir korupcijos kaip reiškinio populiarumą? Tiesiog reiktų pripažinti, jog tai pavojingas pilietinei visuomenei populiarumas.