Štai keletas mūsų pastabų apie “LIETUVOS RESPUBLIKOS POLITINIŲ PARTIJŲ IR POLITINIŲ KAMPANIJŲ FINANSAVIMO, BEI FINANSAVIMO KONTROLĖS ĮSTATYMO” projektą. Jas pateikiame susipažinę su Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto išvadomis apie projektą. Teikdami pastabas naudojomės komiteto redaguotu projekto tekstu “Projektas-2”.
1. Neaišku, ar protingai subalansuotas politinių partijų valstybinis ir privatus finansavimas.
Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto išvadose apie įstatymo projektą kai kurių institucijų pasiūlymai įstatymą papildyti fizinių ir juridinių asmenų aukų dydžio ribojimu atmetami, motyvuojant, kad projektu visų pirma siekiama maksimalaus gaunamų lėšų skaidrumo ir viešumo. Tačiau nepritardami Seimo nario J. Razmos pasiūlymui, sumažinti skaičių, vartojamą apskaičiuojant maksimalias politinės kampanijos išlaidas, komiteto nariai teigia: “Nustačius mažesnį maksimalaus išlaidų dydžio skaičių būtų sudarytos prielaidos korupcijai bei nelegaliems susitarimams”.
Šis parlamentarų nuogąstavimas riboti politikų išleidžiamų pinigų kiekį kelia didžiausią nerimą. Būtent politikų išlaidų politinėms kampanijoms ribojimas yra ekspertų laikomas pagrindiniu būdu sumažinti politinę korupciją. Politikų išlaidas politinėms kampanijoms galima riboti:
1. Nustatant maksimalias politinės kampanijos išlaidas kiekvienam politinės kampanijos dalyviui. Projekte tai nustatoma.
2. Nustatant juridiniams ir fiziniams asmenims maksimalios aukos dydį, skiriamą vienai partijai ar visoms partijoms kartu per finansinius metus. Projekte nenustatoma, kiek vienas asmuo per metus gali skirti visiems politinių kampanijų dalyviams kartu paėmus.
3. Iš valstybės biudžeto finansuojant politines partijas. PHARE ekspertų (Europeaid/112873/D/SV/LT) Lietuvai rekomenduojama finansuoti 25% visų partijų visų pajamų.
4. Draudžiant mokamą politinę reklamą per TV kartu transliuotojus įpareigojant skirti nemokamo laiko agitacijai. Tai irgi būtų valstybės parama partijoms, užtikrinant joms galimybes nemokamai ir lygiai gauti TV eterio laiko politinei agitacijai. Pavyzdžiui, kaip Didžiojoje Britanijoje:
http://www.electoralcommission.org.uk/templates/search/document.cfm/6718
Tai reglamentuojantis britų įstatymas „Broadcast Act“ pasiekiamas:
http://www.legislation.hmso.gov.uk/acts/acts1990/Ukpga_19900042_en_41.htm
Norint drausti mokamą politinę reklamą televizijoje, įstatymo projekte reikia patikslinti “politinės reklamos” sąvoką ir įtraukti “paslėptos politinės reklamos” sąvoką. “Politinės reklamos sąvoką” būtų galima išdėstyti taip: “Politinė reklama – valstybės politiko, politinės partijos, jos nario, politinės kampanijos dalyvio vardu ar interesais skleidžiama informacija, kuria siekiama paveikti rinkėjų motyvaciją balsuojant rinkimuose ar referendume ir už kurią apmokama ar kitaip atsilyginama.“
Taip pat reikia nustatyti politinės reklamos atpažįstamumo reikalavimą: „Politinė reklama turi būti aiškiai atpažįstama pagal pateikimo formą. Jei tikėtina, kad politinės reklamos vartotojai visuomenės informavimo priemonėje skleidžiamos reklamos dėl jos pateikimo formos gali neatpažinti, tokia reklama turi būti pažymėta žodžiais „Politinė reklama“.”
“Paslėptos politinės reklamos” apibrėžimas galėtų būti toks: “Paslėpta politinė reklama – valstybės politiko, politinės partijos, jos nario, politinės kampanijos dalyvio vardu ar interesais skleidžiama informacija, kuria siekiama paveikti rinkėjų motyvaciją balsuojant rinkimuose ar referendume, kuri gali suklaidinti reklamos vartotojus dėl šios informacijos pateikimo tikrojo tikslo. Toks informacijos pateikimas visais atvejais laikomas paslėpta reklama, kai už ją apmokama ar kitaip atsilyginama.
Tačiau daugelis Lietuvos politikų atsargiai vertina šį pasiūlymą bijodami komercinių televizijų keršto. Tuomet būtų galima iš valstybės biudžeto lygiai ir teisingai apmokėti visų politinių kampanijų dalyvių politinę reklamą televizijose, imant pačių transliuotojų skelbiamus mažiausius TV reklamos įkainius. Tačiau tai reikėtų suderinti su politinių partijų finansavimo iš valstybės biudžeto programa.
Bet kuriuo atveju tikslinga būtų drausti valstybės lėšų panaudojimą politinei reklamai. Šiuo metu valstybės institucijos perka spaudos bei žurnalų puslapius ir TV bei radijo laidas savo pareigūnų politinei reklamai, prisidengiant aiškinimais, kad tokiu būdu „vykdomas visuomenės informavimas apie institucijų veiklą“.
Ieškant optimalaus valstybinio ir privataus partijų finansavimo balanso atrodo keistai ketinimai leisti juridiniams asmenims remti politinių kampanijų dalyvius didelėmis sumomis. Projekto 10 str. 4 dalyje juridiniam asmeniui suteikiama teisė per finansinius metus suteikti vienai politinei partijai ne didesnę kaip 3000 MGL (dabar tai būtų 375000 LT) dydžio auką. LR Vyriausybės pastabose apie šį įstatymo projektą (10.2) nurodoma, kad pagal Europos Parlamento ir tarybos reglamentą (EB) Nr. 2004/2003 dėl Europos masto politinių partijų reglamentavimo taisyklių draudžiama partijoms priimti aukas iš bet kokio aukotojo didesnes, kaip 12000 EUR (41433,60 LT) per metus.
2. Išlieka klausimas, ar tikrai garbingi ir aiškūs valstybės paramos partijoms kriterijai?
Ø Projekto 15 str. numato galimybę politinėms partijoms kompensuoti dalį politinės kampanijos išlaidų, o 13 str. numato galimybę gauti valstybės biudžeto dotacijas. Abiems subsidijoms nustatyti reikalingi rinkimų duomenys. Ar tai valstybinio partijų finansavimo sistemos nepadaro pernelyg sudėtinga?
3. Nepakankamai griežtos taisyklės privačiam finansavimui.
Ø Vienas iš pagrindinių politikų finansų skaidrumo trukdžių yra vardinių fondų paaukotos lėšos. Įstatymo projekto12 str. nedraudžia politikų fondams, registruotiems, kaip visuomeninės organizacijos, aukoti politikams lėšų. Tai reikia svarstyti. Manome, jog paaukojusių fondų, pačių partijų ir kompanijų, parėmusių didelėmis sumomis, skaidrumui padidinti reikalingas privalomas nepriklausomų auditorių atliekamas patikrinimas ir tų organizacijų audito ataskaitų viešas paskelbimas. Tokiems aukotojams turi būti privalomas visų jų gautų lėšų kilmės pagrindimas.
Ø Be pagrindo šiame įstatyme, 10 str. 1 dalyje fizinių asmenų suteikiamų aukų dydis nėra ribojimas. Pasaulio ir Lietuvos patirtis rodo, kad labai dažnai politikus paremia fiziniai asmenys, kuriems tie patys politikai slapta perduoda paramai skirtus pinigus.
Ø Nėra nustatyta draudimo, kiek fizinis ar juridinis asmuo per finansinius metus gali iš viso išleisti visoms partijoms remti. O būtent remdamos visas partijas stambiosios korporacijos susikuria terpę pirkti sau palankius politikų sprendimus, sako ekspertai.
FONT face=Arial>4. Ar tikrai projekte nustatytas pakankamas partijų išlaidų politinėms kampanijoms ribojimas?
Ø Nesuprantama, kodėl maksimalioms politinių kampanijų išlaidams nustatyti pagal 16 str. 4 dalį rinkėjų skaičius dauginamas būtent iš 1,5 LT. Kodėl ne 1 LT arba 2 LT? Kas jei išlaidos viršijamos? Kokios už tai sankcijos?
Ø Projekte nėra numatomas privalomas politinės reklamos monitoringas, kuris leistų apskaičiuoti realias politinių kampanijų dalyvių išlaidas. Mūsų manymu, reikia įpareigoti VRK rengti viešuosius pirkimus politinės reklamos monitoringo paslaugoms pirkti ir skirti tam lėšų iš valstybės biudžeto.
5. Vis dėlto mums nėra aišku, ar tokiu įstatymu sudaromos sąlygos visiškam politikų sąskaitų skaidrumui užtikrinti?
Ø 10 str. 2 dalyje nustatytas nepakankamas fizinių ir juridinių asmenų, teikiančių aukas, paviešinimas. Daug žmonių turi tą patį vardą ir pavardę. Manome, kad fizinis asmuo turi nurodyti bent savo gimimo datą, pateikti informaciją apie darbovietes bei tam tikrus ryšius su juridiniais asmenimis (akcininkas, savininkas, narys, darbuotojas ar pan.) Juridinis asmuo turėtų nurodyti ir įmonės kodą.
Ø Kodėl 20 str. politinės kampanijos dalyviams su politine kampanija susijusius finansinius įsipareigojimus leidžia vykdyti net 3 metus. Ar tai nėra per ilgas laikotarpis, per kurį daugelis pamirš apie skolas?
6. Nėra numatyta prasmingų sankcijų už taisyklių pažeidimus.
Ø Kodėl šio projekto nelydi ATPK ir BK atitinkami papildymai? Kokios numatomos sankcijos politikams už įvairius pažeidimus? Kokios numatomos sankcijos žiniasklaidai už paslėptą politinę reklamą ir kitus pažeidimus? Be prasmingų sankcijų visa politikų finansų kontrolė netenka prasmės. Mūsų manymu, šiame įstatyme galima varijuoti sankcijomis – registracijos panaikinimas, nemokamos ar subsidijuojamos politinės reklamos ribojimas ir pan.