Teisininkų pastabos apie Ministro Pirmininko ar jo žmonos tikrus ar tariamus planus teisme ginti savo reputaciją
2005 m. lapkričio 11 d.
“Transparency International” Lietuvos skyrius (TILS) atkreipė dėmesį į šiuos žiniasklaidos pranešimus:
Ministras Pirmininkas Algirdas Brazauskas yra sakęs, kad pats kreipsis į teismą
Trečiadienį po Vyriausybės posėdžio, žurnalistų paklaustas apie konservatorių kaltinimus jam, Premjeras Algirdas Brazauskas prasitarė, jog į teismą
Anot Premjero, konservatoriai pažeidžia jo nekaltumo prezumpciją, o kaip šmeižtą Premjeras vertina konservatorių kalbas apie jo žmonos Kristinos Brazauskienės viešbučių verslą ir santykius su bendrovės „LUKoil Baltija“ vadovu Ivanu Paleičiku.
Paskelbus žiniasklaidoje šią informaciją, TILS nusprendė išsiaiškinti, ar Lietuvoje yra sudarytos teisinės sąlygos visuomenei reikalauti skaidrumo valdžios atstovų veikloje.
Todėl TILS kreipėsi į Teisės projektų ir tyrimų centrą (TPTC) išvados šiais klausimais:
ar nagrinėjamu atveju Lietuvos teisė sudaro prielaidas Ministrui Pirmininkui arba jo žmonai kaip paprastiems piliečiams kreiptis į teismą, kad šis ketinimus sudaryti jų šeimos verslo skaidrumą tirsiančią komisiją Seime ir reikalavimus paviešinti šeimos verslo reikalus pripažintų šmeižtu, žinių, neatitinkančių tikrovės ir žeminančių garbę bei orumą, skleidimu ar įžeidimu? (Šmeižtas, žinių, neatitinkančių tikrovės, bei žeminančių asmens garbę ir orumą skleidimas ir įžeidimas teisėje yra trys ganėtinai skirtingi dalykai, tačiau viešose diskusijose neretai tos savokos vartojamos kaip vienodos. Šiuo atveju, TILS ir TPTC pasikliauja tik žiniasklaidos perduodamais pačių suinteresuotų asmenų žodžiais.)
ar Seimo narių arba bet kurių kitų piliečių abejonės valstybės politikų ir su jais susijusių asmenų verslo skaidrumu pažeidžia nekaltumo prezumpcijos principą?
ar, jei būtų nustatyta, kad Ministro Pirmininko žmonos sandoriais buvo padaryta turtinė žala valstybės ar savivaldybės, jų įmonių interesams, yra senatis tą žalą išieškoti?
TPTC išvadoje nurodo, kad pagal Valstybės tarnybos įstatymą tiek Ministras Pirmininkas, tiek jo žmona, savivaldybės tarybos narė, priskiriami valstybės politikams, t.y. viešiesiems asmenims, kuriems taikomi Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymo reikalavimai. Pagal šį įstatymą, tiek Ministras Pirmininkas, tiek jo žmona privalo deklaruoti savo privačius interesus, t.y., savo turtą ir verslo sandorius bei komercinius ryšius.
Valstybės politikų, pareigūnų sprendimai ir veiksmai turi didelę reikšmę visiems šalies gyventojams. Todėl pagal įstatymą ir ES tinkamo administravimo principus, tiek Ministras Pirmininkas, tiek jo žmona turi vengti ne tik akivaizdaus, bet ir galimo interesų konflikto, t.y., situacijos, kai Ministras Pirmininkas, jo žmona, kaip valstybės politikai, gali nulemti valdžios daromus sprendimus tų asmenų atžvilgiu, su kuriais, kuris nors iš jų yra suėję į verslo sandorius bei komercinius ryšius. Pažymėtina, kad interesų konflikto galimybė neišnyksta net jei sandoriai yra teisėti.
Atsižvelgiant į tai, piliečių veiksmai, kuriais siekiama išsiaiškinti valstybės politikų komercinius ryšius ir keliamas abejones tų ryšių skaidrumu, yra teisėti ir pagal ES bei Lietuvos teisę negali būti persekiojami teismine tvarka.
Kaip yra nurodęs Konstitucinis Teismas, Lietuvos Konstitutucijoje yra nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį valdžios atstovai negali sau reikalauti tokios privatumo apsaugos, kokią turi kiti, valdžios įgaliojimų nevykdą asmenys. Valstybės politikas negali vadovautis tuo, jog jis esąs valdžios atstovu tik tuo momentu, kai įgyvendina savo įgaliojimus, priiminėja visuomenės gyvenimą nulemiančius sprendimus, o tuo momentu, kai jis tvarko verslo reikalus, jis jau esąs paprastas pilietis, į kurio gyvenimą visuomenė negali kištis. Tokia interpretacija neatitinka teisės reikalavimų ir sudaro prielaidas korupcijai.
Valstybės politikai negali teismine tvarka persekioti piliečių, abejojančių jų veiklos skaidrumu, tą persekiojimą motyvuodami nekaltumo prezupcijos principu. Šis principas pagal Lietuvos ir tarptautinę teisę yra taikomas baudžiamosios atskomybės atžvilgiu – niekas negali būti laikomas padaręs nusikaltimo, kol asmens kaltės nenustatė teismas. Tačiau šiuo atveju kalbama ne apie kaltinimus nusikaltimo padarymu, o apie abejones komercinių sandorių skaidrumu ir viešų ir privačių interesų konflikto galimybę.
Lietuvos Konstitucija draudžia persekioti asmenis už valstybinės valdžios atstovų kritiką. Tiek pagal Lietuvos, tiek pagal kitų teisinės valstybės standartų siekiančių šalių teisę, asmenims turi būti sudaromos galimybės kritikuoti valdžios atstovus, siekti skaidrumo jų veikloje, nepaisant to, kad piliečių įtarimai ne visuomet pasitvirtina. Pagal Lietuvos Civilinį kodeksą, net paskleidęs tikrovės neatitinkančius duomenis asmuo atleidžiamas nuo civilinės atsakomybės, jeigu tie duomenys yra paskelbti apie viešą asmenį, o juos paskelbę asmenys įrodo, kad veikė sąžiningai siekdami supažindinti visuomenę su tuo asmeniu ir jo veikla.
Kalbant apie teisminės bylos kėlimą prieš politinę opoziciją svarbu atsižvelgti į aplinkybę, kad Lietuvos ir kitų ES šalių teisė nustato teisminės valdžios atskyrimą nuo politikos, todėl draudžiama teismus įtraukti į politinę kovą. Lietuvoje teismai ir prokuratūra, bent jau baudžiamajame procese, atsisakė spręsti vadinamąsias politikų tarpusavio šmeižto bylas. Galimybė teismo pagalba nutildyti opoziciją ir kitus asmenis, kurie kritikuoja valdžios atstovus ir siekia jų verslo išviešinimo, nustatoma tose valstybėse, kurių teisė įteisina autoritarinį valdymą (Baltarusijos, kai kurių Vidurinės Azijos, Pietų Amerikos ir Afrikos valstybių teisė).
Sprendžiant klausimą, ar yra senatis išieškoti žalą, jei būtų nustatyta, kad Ministro Pirmininko žmonos sandoriais buvo padaryta turtinė žala valstybės ar savivaldybės, jų įmonių interesams, pažymėtina, kad atsakomybę naikinantys senaties terminai yra taikomi baudžiamojoje teisėje. Tačiau civilinė atsakomybė už žalą viešiesiems interesams gali kilti ir suėjus senaties terminams. Pagal Lietuvos Cilinį kodeksą, ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti, tačiau, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Teisinėse valstybėse teismai gina pažeistąją teisę būent tokiais atvejais, kai pažeidėjai dėl savo užimamos padėties visuomenėje, valdžioje, galėjo turėti didelę įtaką tam, kad laiku nebūtų pareikšti ieškiniai.
Kai išaiškėja, kad buvo padaryta turtinė žala viešajam interesui, prokuratūra, vykdydama Prokuratūros įstatymo reikalimus, turi kreiptis į teismą su ieškiniu. Teismas sprendžia, ar yra svarbi priežastis, dėl kurios pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas.