Šios savaitės pradžioje iš Prezidentės lūpų išgirdome, kad kova su korupcija ir toliau išliks vienu iš svarbiausių jos kadencijos prioritetų. Tai, be abejo, džiugi žinia. Daugelis mūsų politikų ir valstybės tarnautojų net nekalba apie korupcijos žalą visuomenei ir nesiima konkrečių veiksmų esamai padėčiai keisti.
Galbūt tai neturėtų stebinti, nes ministerijų ir savivaldybių finansiniai ir žmogiškieji pajėgumai numatyti antikorupcinei veiklai 2010 ir 2011 metais buvo ir yra minimalūs. Viešojo sektoriaus atstovų antikorupcinės iniciatyvos viso labo yra pavienės išimtys, o ne valdžios kompleksiško veikimo gerieji pavyzdžiai. Nors savo kalboje Prezidentė įvardijo keletą tokių pasiekimų ir laimėjimų viešųjų pirkimų ir teismų skaidrumo srityje, susidaro įspūdis, kad kova su korupcija Lietuvoje iš esmės vis dar deleguojama teisėsaugos pareigūnams ir mūsų politikams asocijuojasi su baudžiamuoju persekiojimu ir bausmių griežtinimu, kurių dėka esminių permainų, deja, nepasieksi.
Taigi jei mūsų tautos lyderiai nepakeis savo antikorupcinės retorikos, ateityje mums gali tekti kalbėti apie panašius dalykus, kaip ir šiemet. Realių pokyčių galime tikėtis tik skirdami pakankamą dėmesį korupcijos prevencijai ir antikorupciniam švietimui bei užtikrindami tinkamą finansavimą antikorupcinei veiklai.
Jos Ekscelencijos kalboje paminėtas pradėtų bylų ir įkalintų žmonių skaičių santykis reikalauja atskiros analizės. Svarbu, kad šie rezultatai netaptų kitos pavojingos tendencijos pradžia. Dukart didesnis už kyšio davimą (dvylika žmonių), nei už kyšio ėmimą (šeši žmonės) nuteistų asmenų skaičius rodo, kad žmonės, siūlantys kyšį, Lietuvoje sulaukė bausmės dažniau, negu tie, kas kyšio reikalavo. Jei ateityje išsilaikys pastarųjų metų proporcijos, rizikuojame baudžiamojo persekiojimo priemonėmis bausti korupcinių sistemų aukas ir vėl kovoti tik su pasekmėmis, taip ir nepaliesdami korupcijos problemų šaknų.
Naujausio, 2008 metų Lietuvos korupcijos žemėlapio duomenimis, didžioji dauguma žmonių duoda kyšį ne savo noru. „Patepdami“ savo kelią valstybės įstaigose, verslininkai ir gyventojai nori pagreitinti procedūras arba mano, kad kitaip savo problemų neišspręs. Dauguma jų neduoda kyšių, nes atsiduria situacijoje, kur iš jų to nebuvo pageidaujama. Dar svarbiau, daugiau nei trečdalis verslininkų teigia, kad kyšį teko duoti, nes to reikalavo žmogus, nuo kurio priklausė jų bendrovės problemos sprendimas. Taigi be galo svarbu, kad korumpuoti politikai ir valstybės tarnautojai negalėtų išvengti atsakomybės.
Anot pačių valstybės tarnautojų, jų institucijose labiausiai paplitusi korupcija yra ne kyšininkavimas, o bičiulių ir giminių protegavimas (nepotizmas), todėl teisėsaugos institucijų sėkmę kovoje su korupcija vertinti vertėtų ne vien pagal sugautų kyšininkų skaičių, bet ir pagal pradėtų bei baigtų bylų rimtumą. Tikriausiai visi sutiktumėme, kad už korupciją nuteisto savivaldybės mero arba aukšto rango pareigūno istorija nusiųstų visuomenei kitokią žinią, negu kyšininkaujančio kelių policijos pareigūno atleidimas.
Apskritai pasaulinėje praktikoje, kova su korupcija jau seniai yra ne išimtinai baudžiamojo persekiojimo, o gerojo valdymo iššūkis. Visų kyšininkų nepagausi, o stambiausių korumpuotų „žuvų“ taip lengvai neišgąsdinsi. Jei nori ilgalaikių ir tvarių pokyčių, daug kur reikia iš esmės kitokio požiūrio į problemos sprendimą.
Pavyzdžiui, nepriklausomai nuo to, kiek bylų bus pradėta ir kiek kyšininkų pasodinta, tikiu, kad eiliniam Lietuvos piliečiui ir toliau rūpės, ar reikės papildomai susimokėti gydytojui arba slaugei už jų artimųjų gydymą. Remiantis šiais metais Valstybinės ligonių kasos atlikto tyrimu, daugelis lietuvių tai daro (ir tikriausiai darys), nes nori gauti geresnės kokybės paslaugą. Susodinti už grotų visus pacientus ir gydytojus irgi vargu ar yra tinkama išeitis, tad ar ieškoma kitų tvarių problemos sprendimo būdų? Kitaip tariant, kaip padaryti taip, kad nei gydytojas, nei pacientas net nepagalvotų apie kokio nors papildomo atsidėkojimo galimybę?
Geroji antikorupcinė praktika rodo, kad tam pasiekti būtini kompleksiniai sprendimai. Svarbu užtikrinti tinkamą antikorupcinių iniciatyvų finansavimą, skiriant ypatingą dėmesį antikorupciniam švietimui ir realiam piliečių įgalinimui. Deja, šiuo metu Lietuvos žmonės vis dar bijo įsitraukti į pilietines iniciatyvas, nepasitiki valdžios institucijomis ir nežino, ką ir kaip jie galėtų pakeisti patys. Lietuvoje iš principo nevykdomas jaunimo antikorupcinis švietimas, nėra priimtas Pranešėjų apsaugos įstatymas, o į valstybės įstaigų karštąsias linijas skambinantys žmonės dažnai tampa aiškių veikimo standartų šiose linijose nebuvimo įkaitais. Tuo pačiu metu, žmonės, susisiekiantys su institucijų atstovais, patys dažnai nesulaukia tinkamo, juos tenkinančio atsakymo ir, kaip pagrindinę priemonę, siūlo gerinti bendravimo su besikreipiančiais gyventojais kokybę.
Šiais laikais pasaulio demokratijų pagrindinis antikorupcinis iššūkis yra kova su politine korupcija, kuriai užfiksuoti ir pažaboti būtinas visuomenės neabejingumas ir aktyvus įsitraukimas į sprendimų priėmimą. Sveika demokratinė visuomenė paprasčiausiai negali toleruoti susikompramitavusių ar korumpuotų politikų. Lietuvoje gi jie dažnai vis dar suvokiami kaip teigiami herojai , kurie puikiai moka „tvarkytis gyvenimą“.
Drįsčiau teigti, kad, jei ir toliau pagrindinį savo dėmesį skirsime vien baudžiamajam persekiojimui, bausmių griežtinimui (ir įstatymų tobulinimui), esminių antikorupcinių lūžių neįvyks. Jei norime mažiau korupcijos ir daugiau skaidrumo, žmogus, pirma, turi suprasti, ką jis gali padaryti pats ir kodėl jam vertėtų tai daryti.